Brolis atrakino savo rūsį ir mostelėjo ranka į kampą.
„Užuodi? Kasmet tas pats. Bulvės dygsta, ant stiklainių – rasa, lentynos juoduoja”, – atsiduso jis.
Užuodžiau. Tą sunkų, drėgną rūsio kvapą pažįsta kiekvienas, kam teko laikyti derlių po žeme. Bet drėgnas rūsys nėra nuosprendis – tik ženklas, kad viduje sustojo oras. Yra trys patikrinti būdai jį išjudinti.
Iš kur ta drėgmė atsiranda
Rūsys yra žemiau žemės lygio, todėl jo sienos visada vėsios. Šiltas oras įneša drėgmę. Šaltos sienos paverčia ją lašais. Daiktai ir žemės grindys sugeria. Prisideda gruntinis vanduo, lietaus prasisunkimas pro pamatų plyšius ir dažniausia iš visų priežasčių – užkimštos arba dėžėmis užstatytos ventiliacijos angos.
Todėl pirmas žingsnis, dar prieš bet kokius džiovinimo būdus: surasti ir atlaisvinti visas vėdinimo angas. Kartais vien to užtenka.
Pirmas būdas: krosnelė greitam džiovinimui
Jei rūsyje ar prie jo stovi krosnelė su dūmtraukiu, ji patalpą išdžiovina greičiausiai. Atidaromos visos angos, durys ir liukai, užkuriama nedidelė ugnis – šiltas oras kyla, surenka drėgmę ir per angas išneša ją laukan. Per porą dienų sienos pastebimai pašviesėja.
Bet čia be jokių išlygų galioja saugumas. Kūrenti galima tik techniškai tvarkingą krosnelę su veikiančiu dūmtraukiu ir tik būnant šalia. Jokių atvirų anglių, jokio grilio uždaroje patalpoje – smalkės tokioje erdvėje yra mirtinas pavojus. Aplink krosnelę – nedegus pagrindas ir jokių dėžių, šiaudų ar popierių.
Antras būdas: žvakė traukai sužadinti
Senas kaimiškas metodas mažesniems rūsiams. Žvakė pastatoma tiesiai po ištraukiamosios ventiliacijos anga: kylanti liepsnos šiluma sustiprina trauką, ir oras, stovėjęs mėnesiais, pagaliau pajuda. Drėgnas kyla laukan, sausesnis įteka pro duris ar apatinę angą.
Tėvas šitaip džiovindavo rūsį kasmet ir sakydavo:
„Žvakė čia ne šviesa. Žvakė – variklis”, – paaiškindavo jis, statydamas ją ant apverstos metalinės dėžutės.
Metodas lėtas: pilnam išdžiūvimui reikia septynių aštuonių dienų kantrybės. Ir vėl saugumas – žvakė tik ant stabilaus nedegaus pagrindo, atokiau nuo lentynų ir daiktų, deginama tik tada, kai esate namuose ir galite užsukti patikrinti. Nakčiai užgesinkite, ryte uždekite iš naujo – trauka vis tiek susidarys.
Trečias būdas: vėdinti protingai, o ne plačiai
Didžiausia klaida – atlapoti rūsį šiltą, tvankią dieną. Šiltas lauko oras ant šaltų sienų akimirksniu virsta kondensatu, ir drėgmės tik padaugėja. Vėdinti reikia tada, kai lauko oras sausas ir vėsesnis už rūsio – vėsiomis dienomis arba naktimis.
O kas nenori žaisti su ugnimi, turi ir modernų kelią: ūkinėse parduotuvėse už keliolika eurų parduodami drėgmės surinkėjai su granulėmis, o elektrinis oro sausintuvas tą patį darbą padaro per parą kitą.
Brolis pradėjo nuo paprasčiausio: atkimšo dėžėmis užstatytas angas ir savaitę pažaidė žvake. Po savaitės atėjo žinutė: „Sausa. Ir kvapo nebėra.” Tad šįvakar nulipkite į savo rūsį, patikrinkite angas ir perbraukite delnu per sieną. Jei delnas drėgnas – dabar tiksliai žinote, nuo ko pradėti.
