Kiekviena pora susiduria su nesutarimais – tai natūrali santykių dalis. Tačiau vienose šeimose smulkūs kivirčai greitai užgęsta, o kitose perauga į nuolatinius konfliktus, kurie pamažu griauna ryšį. Skirtumas dažnai slypi ne charakterių suderinamume ar meilės stiprume, o kasdienių įpročių smulkmenose.
Santykių ekspertai teigia, kad daugumą ginčų galima sustabdyti dar jiems neprasidėjus. Tam nereikia nei brangių terapijų, nei sudėtingų technikų – pakanka išmokti atpažinti tam tikrus signalus ir tinkamai į juos reaguoti. Štai ką siūlo specialistai, tiriantys ilgaamžes santuokas.
Kodėl smulkmenos virsta audromis
Dauguma rimtų konfliktų prasideda nuo nereikšmingų dalykų – neišnešto šiukšlių maišo, pavėluoto skambučio ar netinkamu metu mestos pastabos. Problema ne pačiose smulkmenose, o susikaupusioje įtampoje, kuri ieško išeities.
Psichologai pastebi, kad poros dažnai reaguoja ne į tai, kas pasakyta, o į tai, kaip jaučiasi. Pavargęs, įsitempęs ar neįvertintas žmogus į neutralią pastabą gali sureaguoti taip, tarsi būtų užpultas. Ir prasideda grandininė reakcija.
Gera žinia – šią grandinę galima nutraukti bet kuriame etape. Tam reikia išmokti pastebėti ankstyvuosius įspėjamuosius ženklus ir turėti po ranka kelis paprastus įrankius situacijai suvaldyti.
Pirmasis įprotis: pastebėti signalus, kol dar nevėlu
Konfliktas niekada neįsiplieskia staiga. Prieš jį visada būna mažų ženklų: pasikeitęs balso tonas, trumpesni atsakymai, vengiamas žvilgsnis, įsitempę pečiai ar pasikartojantys atodūsiai.
Išmokus pastebėti šiuos signalus – tiek pas save, tiek pas partnerį – atsiranda galimybė įsikišti anksti. Užuot laukus, kol situacija įkaista, galima tiesiog paklausti: „Ar viskas gerai?” arba „Gal nori pertraukėlės?”
Tokie paprasti klausimai, pasakyti be priekaišto, dažnai išsklaidina įtampą dar jai neįsibėgėjus. Partneris jaučiasi pastebėtas, o tai jau savaime ramina.
Antrasis įprotis: girdėti jausmą, ne žodžius
Kai žmogus piktas ar nusivylęs, jo žodžiai retai atspindi tikrąją problemą. Už frazės „Tu niekada manęs neklausai” dažniausiai slypi jausmas: „Jaučiuosi neįvertintas” arba „Man trūksta tavo dėmesio”.
Vietoj to, kad gintumėtės ar ginčytumėte faktus, pabandykite perfrazuoti emociją: „Atrodo, kad jautiesi ignoruojamas. Ar taip?” Toks atsakymas keičia pokalbio kryptį – nuo konfrontacijos prie supratimo.
Tai nėra sutikimas su kaltinimais. Tai tiesiog pripažinimas, kad partnerio jausmai yra realūs ir svarbūs. Dažnai to pakanka, kad įtampa atslūgtų.
Trečiasis įprotis: kalbėti apie save, ne apie kitą
Sakiniai, prasidedantys žodžiu „Tu…”, beveik visada skamba kaip kaltinimas. „Tu niekada nepadedi”, „Tu visada vėluoji”, „Tu manęs nesupranti” – tokios frazės automatiškai verčia partnerį gintis.
Pabandykite pakeisti jas „Aš” sakiniais: „Aš jaučiuosi pavargęs, kai turiu viską daryti vienas”, „Man sunku, kai nežinau, kada grįši”, „Aš noriu, kad mane išgirstum”.
Skirtumas subtilus, bet poveikis – didžiulis. Kalbėdami apie savo jausmus ir poreikius, neužpuolate partnerio, o kviečiate jį suprasti jūsų perspektyvą.
Ketvirtasis įprotis: pauzė prieš sprogimą
Kai emocijos užverda, protas užtemsta. Tą akimirką pasakome dalykus, kurių vėliau gailimės. Todėl vienas efektyviausių įrankių – trumpa pauzė.
Pakanka pasakyti: „Man reikia kelių minučių atvėsti. Grįšiu ir pakalbėsime.” Svarbu susitarti, kada tiksliai grįšite – tai neleidžia pauzei virsti tylėjimu ir ignoravimu.
Per tas kelias minutes galite panaudoti paprastus raminimo būdus:
Kvėpavimo technika: įkvėpkite skaičiuodami iki keturių, sulaikykite kvėpavimą keturias sekundes, iškvėpkite skaičiuodami iki šešių. Pakartokite tris–penkis kartus.
Įžeminimas: įvardinkite penkis dalykus, kuriuos matote, keturis – kuriuos girdite, tris – kuriuos galite paliesti. Tai grąžina dėmesį į dabartį ir nuramina.
Fizinis atsigavimas: išgerkite gurkšnį šalto vandens, išeikite į balkoną ar tiesiog pajudėkite. Kūno judesys padeda išsklaidyti streso hormonus.
Penktasis įprotis: kaupti gerumo atsargas
Poros, kurios kartu praleidžia malonų laiką, lengviau atleidžia viena kitai smulkius nusižengimus. Psichologai tai vadina emociniu rezervu – tarsi santaupomis, iš kurių galima semtis sunkiais momentais.
Rezervą papildo paprasti dalykai: rytinė kava kartu, bendras pasivaikščiojimas, savaitinis vakaras be telefonų, net trumpas apsikabinimas prieš išeinant į darbą.
Humoras – dar vienas galingas įrankis, jei naudojamas geranoriškai. Gebėjimas kartu pasijuokti iš sunkumų sumažina jų svorį ir primena, kad esate vienoje komandoje.
Kai tarp partnerių yra daug teigiamų patirčių, vienas blogas vakaras nesugriaus visko. Konfliktas tampa epizodu, o ne katastrofa.
Ką daryti, jei ginčas jau prasidėjo
Net ir žinant šiuos įpročius, konfliktai kartais įvyksta. Tuomet svarbiausia – kuo greičiau prisiimti savo dalį atsakomybės ir nuoširdžiai atsiprašyti.
Efektyvus atsiprašymas apima tris elementus: pripažinimą („Suprantu, kad mano žodžiai tave įskaudino”), apgailestavimą („Man tikrai gaila”) ir pasikeitimo pažadą („Pasistengsiu kitąkart reaguoti ramiau”).
Venkite „atsiprašymų su bet”: „Atsiprašau, BET tu irgi…” – tai ne atsiprašymas, o dar vienas kaltinimas.
Po ginčo svarbu nesigūžti ir neatitolti. Kai emocijos nurims, grįžkite prie pokalbio ir aptarkite, kas iš tikrųjų nutiko. Koks poreikis buvo nepatenkintas? Ką galite daryti kitaip ateityje?
Ilgalaikiai santykiai kuriami ne iš tobulų dienų, o iš gebėjimo po nesėkmių vėl rasti kelią vienas prie kito.
Literatūra
- Gottman, J. M., & Silver, N. (2015). The Seven Principles for Making Marriage Work. Harmony Books.
- Johnson, S. M. (2008). Hold Me Tight: Seven Conversations for a Lifetime of Love. Little, Brown and Company.
- Markman, H. J., Stanley, S. M., & Blumberg, S. L. (2010). Fighting for Your Marriage. Jossey-Bass.
- Gottman, J. M., & Gottman, J. S. (2018). The science of couples and family therapy: Behind the scenes at the „Love Lab.” Family Process, 57(1), 91–107. https://doi.org/10.1111/famp.12287
