Renkantis medžius sodui svarbu ne tik grožis ar greitas augimas, bet ir ilgalaikė priežiūra, poveikis aplinkai bei praktiniai aspektai. Profesionalūs sodininkai pabrėžia, kad kai kurios rūšys, nors ir įspūdingos, ilgainiui sukelia daugiau problemų nei naudos. Penkios iš jų – sumakas, verkiantis gluosnis, anglų ąžuolas, juodasis riešutas ir vyšninis lauras – dažnai atrodo patrauklios, tačiau mažame ar tipiniame sklype tampa tikru galvos skausmu.
Sumakas (Rhus typhina)
Sumakas yra dekoratyvus medis, dažnai žavintis ryškiomis rudens spalvomis bei egzotiška lapų forma. Jis taip pat naudingas laukinei gamtai, nes suteikia maisto ir slėptuvę paukščiams. Tačiau mažose erdvėse šis medis tampa sunkiai suvaldomas, nes dauginasi gausiomis atžalomis, kurios sparčiai plečiasi iš šaknų. Taip susidaro tankios kolonijos, užgožiančios daržo lysves ar gėlynus. Vien tik pjovimas problemos neišsprendžia – dažnai jis net paskatina intensyvesnį atžalų augimą. Norint išlaikyti tvarką, reikia įrengti šaknų barjerus arba nuolat šalinti atžalas, o tai reikalauja daug pastangų. Dėl šių priežasčių sumakas labiau tinka didesnėse erdvėse ar natūralistiniuose želdiniuose, o ne mažame kieme.
Verkiantis gluosnis (Salix babylonica)
Šis medis neretai asocijuojasi su romantišku kraštovaizdžiu, tačiau praktikoje kelia nemažai problemų. Jo šaknys itin galingos ir nuolat ieško drėgmės, todėl gali įsiskverbti į kanalizacijos vamzdžius, drenažo sistemas ar pastatų pamatus. Paviršinės šaknys iškelia trinkeles, gadina takus ir konkuruoja su veja ar daržo augalais. Greitas augimas, kuris iš pradžių atrodo privalumas, ilgainiui tampa našta – reikia nuolatinio genėjimo arba net brangaus pašalinimo. Dėl šių savybių gluosniai labiau tinka erdviuose parkuose ar prie vandens telkinių, bet ne šalia gyvenamųjų namų.
Anglų ąžuolas (Quercus robur)
Anglų ąžuolas – vienas didingiausių Europos medžių, ilgaamžis ir įspūdingos lajos. Tačiau tai taip pat reiškia, kad jam reikia labai daug vietos. Subrendęs medis užauga itin didelis, jo šakos gali uždengti pusę sklypo, o svoris kelia grėsmę pastatams, tvoroms ir kiemo konstrukcijoms. Rudenį jis subrandina gausybę gilių ir numeta didžiulius kiekius lapų, todėl išauga priežiūros poreikis. Plati šaknų sistema gali pakelti grindinius ir intensyviai konkuruoti dėl drėgmės. Dėl šių priežasčių tipiniuose miesto ar priemiesčio sklypuose ąžuolas tampa nepraktiškas, nors dideliuose dvaruose ar parkuose jis išlieka puošmena.
Juodasis riešutas (Juglans nigra)
Juodasis riešutas vertinamas dėl savo medienos ir įspūdingos formos, tačiau soduose jis dažnai sukelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Šis medis gamina jugloną – natūralų junginį, kuris slopina daugelio augalų augimą. Pomidorai, obelys, azalijos ir kiti populiarūs augalai šalia riešutmedžio paprastai skursta arba visai žūsta. Juglonas kaupiasi šaknyse, lapuose, riešutų kevaluose ir net mulčiuose iš šio medžio drožlių, todėl poveikis ilgalaikis. Be to, kasmetinis gausus riešutų kritimas reikalauja daug darbo, o stori lapai pritraukia graužikus. Mažame ar mišriame sode juodasis riešutas tampa sudėtingai prižiūrimas ir mažai praktiškas.
Vyšninis lauras (Prunus laurocerasus)
Šis krūmas ar medis dažnai pasirenkamas gyvatvorėms, nes sparčiai auga, yra tankus, visžalis ir suteikia privatumo ištisus metus. Jis gerai pakelia genėjimą ir prisitaiko prie įvairių sąlygų. Vis dėlto jo trūkumai ryškūs: neprižiūrimas lauras tampa pernelyg didelis, užmeta gilų šešėlį, kuris stabdo kitų augalų augimą, o jo šaknys agresyviai konkuruoja dėl vietos ir drėgmės. Be to, visuose augalo audiniuose yra cianogeninių glikozidų – medžiagų, kurios nurijus gali būti pavojingos vaikams ir naminiams gyvūnams. Todėl mažiems sodams ar aplinkai, kurioje auga gyvūnai, vyšninis lauras yra netinkamas pasirinkimas, nepaisant jo patrauklaus tankumo.
Apibendrinimas
Nors visi šie medžiai turi savo privalumų – grožį, spartų augimą ar vertingą medieną – mažame ar tipiniame sode jie dažniau tampa problema. Agresyvios šaknys, toksinės medžiagos, per didelis dydis ar nuolatinės šiukšlės ilgainiui sukelia daugiau darbo ir išlaidų nei malonumo. Todėl profesionalūs sodininkai pataria rinktis mažiau invazines, lengviau prižiūrimas ir saugesnes rūšis, kurios užtikrins ne tik estetiką, bet ir darną su aplinka.
