Profesionalus sodininkas išvardija penkis medžius, kurių jis vengia savo sode dėl praktinių priežasčių. Sumakas (Rhus typhina) dauginasi atžalomis, sudarančiomis tankias kolonijas, kurios užgožia lysves. Verkianti liepa (Salix babylonica) išleidžia invazines, drėgmės ištroškusias šaknis link vamzdžių ir pamatų. Anglų ąžuolas (Quercus robur) tampa per didelis ir per sunkus tipiniams sklypams. Juodasis riešutas (Juglans nigra) skleidžia jugloną ir meta nešvarius riešutus. Vyšninis lauras (Prunus laurocerasus) yra pernelyg stiprus, šešėlusis ir toksiškas naminiams gyvūnams, daugiau informacijos rasite čia.
Sumakas (Rhus Typhina) — per daug atžalų mažam sodui
Dažnai randamas apleistuose kampeliuose, Rhus typhina (staghorn sumac) išaugina tankius kloninius atžalynus, kurie greitai užkariauja aplinkinius sodinukų lysves. Ši rūšis sukuria dideles, plintančias kolonijas per energingą šaknų atžalyną, todėl mažose soduose sunku ją suvaldyti. Norint ją valdyti, reikia nuolat šalinti atžalas, įrengti šaknų barjerus arba reguliariai naudoti herbicidus; vien tik pjovimas ar kirpimas dažnai skatina dar tankesnį atžalų augimą. Nors ši rūšis yra dekoratyvi dėl rudens spalvų ir vertinga laukinei gamtai, jos polinkis išstumti pageidaujamus augalus ir užimti ribas daro ją netinkamą, kai planuojama ribota erdvė arba mišrios lysvės. Profesionalūs sodininkai paprastai jos vengia, kai prioritetai yra dizaino kontrolė ir mažas priežiūros poreikis.
Verkianti gluosnė (Salix Babylonica) — šaknys, kurios ieško vamzdžių ir pamatų
Mažose kiemeliuose ir šalia pastatų Salix babylonica kelia problemų, nes jos itin galingos, drėgmės ieškančios šaknys greitai plinta ir gali įsiskverbti į kanalizacijos vamzdžius, drenažą ir seklius pamatus. Profesionalus sodininkas pažymi, kad dėl greito augimo ir šaknų įpročio ši rūšis netinka auginti arti pastatų, požeminių komunikacijų ar mažų sklypų. Jos paviršinės šaknys iškelia grindinį ir agresyviai konkuruoja su vejos ir sodo augalais dėl vandens. Priežiūra yra brangi: gali prireikti šaknų barjerų, dažno genėjimo ar pašalinimo. Ten, kur reikalingas užtvaras ar greitas pavėsis, rekomenduojama rinktis alternatyvas su mažiau invazinėmis šaknų sistemomis, kad būtų išvengta nuolatinės infrastruktūros žalos.
Anglų ąžuolas (Quercus Robur) — per didelis ir sunkus daugumai namų sklypų
Atsižvelgiant į susirūpinimą dėl agresyvių šaknų sistemų tokiose rūšyse kaip verkiančioji tuopa, dėmesys kreipiamas į medžius, kurių didelis dydis ir masė kelia problemų, o ne invazinės šaknys. Anglų ąžuolas (Quercus robur) yra ilgaamžis ir turi didelę lają, tačiau reikalauja daug vietos, kurios nedaugelis sodų gali suteikti. Subrendęs medis ir jo svoris kelia pavojų sienoms, privažiavimams ir pagalbiniams pastatams; didelės šakos reikalauja periodinio, profesionalaus genėjimo, kad nesulūžtų. Rudenį medis duoda gausų gilių ir lapų derlių, todėl padidėja priežiūros išlaidos. Šaknų plotis gali pakelti grindinį ir intensyviai konkuruoti dėl drėgmės ir maistinių medžiagų. Dėl riboto ploto, ąžuolo ilgalaikiai erdvės ir priežiūros reikalavimai daro jį nepraktišku daugumai namų savininkų.
Juodasis riešutas (Juglans Nigra) — toksiškas juglonas ir nuolatinės šiukšlės
Juodieji riešutmedžiai dažnai žavimi dėl savo didingos formos ir vertingos medienos, tačiau jie kelia ypatingų sunkumų namų soduose, nes gamina jugloną – natūraliai susidarančią medžiagą, kuri slopina daugelio paplitusių dekoratyvinių ir valgomųjų augalų augimą. Sodininkas pažymi, kad juglonas kaupiasi šaknyse, lapuose, riešutų kevaluose ir medžio drožlėse, sukurdamas nuolatines atstumiančias zonas, kuriose pomidorai, obuoliai, azalijos ir kiti augalai sunkiai auga arba žūsta. Be to, kasmetinis gausus riešutų kritimas ir stori lapai reikalauja dažno valymo ir pritraukia graužikus. Šaknų sistema yra plati ir, kartą susiformavusi, sunkiai pašalinama. Mažose arba mišrių rūšių sklypuose medžio priežiūros našta nusveria jo teikiamą naudą.
Vyšninis lauras (Prunus Laurocerasus) — tankus, šešėlusis ir toksiškas naminiams gyvūnams
Kodėl gyvatvorėms rinktis vyšnių laurą? Sodininkas pažymi, kad jo greitas, tankus visžalis augimas sukuria greitą privatumą ir apsaugą nuo vėjo, toleruoja pavėsį ir gerai reaguoja į genėjimą. Trūkumai yra akivaizdūs: jei neprižiūrimas, jis tampa per didelis, metą gilų šešėlį, kuris slopina apatinių augalų augimą, ir išleidžia agresyviai konkuruojančias šaknis. Visuose audiniuose yra cianogeninių glikozidų; jų nurijimas kelia pavojų naminiams gyvūnams ir vaikams. Priežiūra reikalauja dažno genėjimo, kad būtų kontroliuojamas augimo intensyvumas, o pašalinti augalai turi būti atsargiai šalinami. Kompaktiškiems sodams ar namams, kuriuose yra gyvūnų, rekomenduojamos mažiau toksiškos ir labiau nuspėjamo dydžio alternatyvos; tokiomis aplinkybėmis geriausia vengti vyšnių laurų.
