Kiekvieną mėnesį ta pati istorija — sąskaita už grūdus, sąskaita už priedus, sąskaita už vitaminų mišinius. Vienas augintojas sėdėjo prie skaičiuotuvo ir bandė suprasti, kur dingsta pinigai.
Tada pradėjo žiūrėti ne į parduotuvę, o į savo kiemą. Ir rado viską, ko reikėjo.
Trys sistemos — žaliasis pašaras, vermikompostas ir lervos — sujungtos į vieną uždarą ciklą. Ir grūdų sąskaita nukrito iki nulio.
Kaip veikia 3 sistemos
Kiekviena sistema maitina kitą. Tai ne trys atskiri dalykai — tai grandinė.
Žalias pašaras sudaro didžiąją kasdienio raciono dalį. Žolė, piktžolės, dobilai, liucerna, dilgėlės, daržovių lapai — visa tai vištos lesa šviežią arba lengvai padžiovintą.
Virtuvės atliekos ir augalų likučiai keliauja į vermikompostą. Sliekai paverčia juos derlingu substratu — ir patys tampa pašaru. Du viename.
„Sliekus vištos lesa kaip skanėstą,” paaiškino augintojas. „O komposto dėžė auga pati — aš tik metu atliekas.”
Komposto ir šakų krūvos pritraukia lervas — juodosios kareivės muselės lervos yra koncentruotas baltymų ir riebalų šaltinis, ypač svarbus dedeklėms dėjimo piko metu.
Žaliasis pašaras: kas auga kieme
Pavasarį ir vasarą aptvaruose gausu žolės, piktžolių ir daržovių lapų. Vištos pačios pasirenka, ką lesti — dobilas, liucerna, dilgėlė ir gyslotis yra jų mėgstamiausi.
Po derliaus nuėmimo lieka stiebai, lapai, nenaudojami vaisiai — visa tai tinka. Cukinijų lapai, morkių viršūnės, kopūstų atliekos, net bulvienojų stiebai po nuėmimo — vištos viską paverčia kiaušiniais.
„Pirmus mėnesius galvodavau — ar užteks,” pridūrė augintojas. „Bet vištos ėda viską. Piktžoles, kurias anksčiau ravėdavau ir mesdavau — dabar jos virsta kiaušiniais.”
Žiemą žaliąjį pašarą galima papildyti džiovintomis dilgėlėmis, daržovių likučiais iš rūsio ir šaldytomis žolėmis, paruoštomis vasarą.
Vermikompostas: atliekos virsta baltymu
Vermikompostinė — tai ne tik dirvožemio gerinimo būdas. Tai gyva pašarų gamykla.
Sliekams reikia virtuvės atliekų, kavos tirščių, popieriaus, žolės nuopjovų. Jie visa tai paverčia humusu ir dauginasi. O perteklius — tiesiai vištoms.
Vienas kvadratinis metras vermikompostinės gali per mėnesį duoti kelis šimtus gramų sliekų — pakanka kaip kasdieniam baltymų papildymui nedideliam pulkui. Vermikompostinę galima laikyti ir šiltnamyje, ir ūkiniame pastate — svarbiausia, kad būtų pastovi drėgmė ir šiluma.
„Svarbiausia — nesuvalgyti visų sliekų,” ramiai pasakė augintojas. „Palikti koloniją atsigauti. Tada ciklas nenutrūksta niekada.”
Lervos: koncentruotas baltymas iš komposto
Juodosios kareivės muselės lervos natūraliai atsiranda komposto krūvose. Jos minta organinėmis atliekomis ir per kelias savaites užauga iki dydžio, kuris tinka vištoms.
Jose apie 40 % baltymų ir 30 % riebalų — tai stipresnis pašaras nei daugelis komercinių priedų. Dedeklės, gaunančios lervų, deda kiaušinius su ryškesniu tryniu ir tvirtesniu lukštu.
„Kai pradėjau duoti lervų — kiaušiniai pasikeitė per savaitę,” paaiškino augintojas. „Trynys tamsiai oranžinis. Lukštas toks kietas, kad sunku sudaužyti.”
Ar tai tikrai veikia
Trys sistemos neišsprendžia visko. Žiemą žaliojo pašaro mažiau. Dideliam pulkui reikia daugiau vermikompostinių. Lervos priklauso nuo sezono ir temperatūros.
Bet mažam namų ūkio pulkui — nuo penkių iki penkiolikos vištų — šis modelis realiai sumažina grūdų poreikį iki minimumo. O kai kuriuos mėnesius — iki nulio.
Kiek kainuoja jūsų vištos kiekvieną mėnesį? Galbūt atsakymas jau guli jūsų komposto krūvoje.
