Trys mėnesiai prieš tai negalėjau išmiegoti pilnos nakties. Pavargusios kojos. Maudimas tarp blauzdos ir kelio. Naktiniai prabudimai trečią ar ketvirtą valandą, kai kojos nustodavo paklusti — tarsi viduje kažkas degintų iš lengvo, bet nenutrūkstamai.
Gydytoja paskyrė tabletes. Padėjo pirmus kelis vakarus, paskui efektas išnyko. Skausmas grįždavo, miegas trūkdavo, ryto sustingimas pasidarė toks, kad pirmas penkiolika minučių atsikėlus negalėjau lygiai eiti.
Tada kaimynė Dalia, dirbanti slaugytoja jau trisdešimt metų, pasiūlė tai, ko niekada nebūčiau išbandęs savaime — paprasto lauro lapo užpilo vonelę.
— Ne stebuklas, — atvirai pasakė ji. — Bet trys dienos pakanka, kad pamatytum, ar tau veikia.
Kodėl būtent lauro lapai
Dalia paaiškino tai, ko niekada nesusimąsčiau, dėdama lauro lapus į kopūstų sriubą.
Lauro lape yra eterinių aliejų — pirmiausia eugenolio, to paties junginio, kuris yra gvazdikėliuose ir naudojamas dantų skausmui malšinti. Jis turi natūralių priešuždegiminių savybių, dokumentuotų farmakologinėje literatūroje. Šalia eugenolio — fitoncidai ir taninai, kurie veikia panašiai, tik per kitus mechanizmus.
Karštame vandenyje šios medžiagos pereina į skystį. Kai tame skystyje mirkomi pėdos, jos prasiskverbia per odą — ne taip giliai kaip vaistai, bet pakankamai, kad pasiektų paviršines kraujagysles ir raumenis.
— Tai ne stipresnis poveikis nei vaistas, — pridūrė Dalia. — Bet poveikis kitokio tipo. Vaistas blokuoja signalą. Lauras pakeičia aplinką, kurioje signalas atsiranda.
Trijų dienų protokolas
Dalia parodė tikslų metodą.
Pirmą dieną — vienas pakelis lauro lapų užpilamas dviem litrais verdančio vandens. Atvėsinama iki temperatūros, kurią pėdos toleruoja — apie keturiasdešimt laipsnių. Pėdos mirkomos dvidešimt minučių. Vanduo neišpilamas.
Antrą dieną — tas pats vanduo pašildomas iki tų pačių keturiasdešimt laipsnių, į jį dedamas antras pakelis lauro lapų. Mirkoma vėl dvidešimt minučių.
Trečią dieną — dar kartą tas pats vanduo, dar trečias pakelis lapų. Po trijų dienų užpilas tampa labai koncentruotas — eugenolio kiekis žymiai didesnis nei pirmą vakarą.
Po kiekvienos vonelės — vilnonės kojinės. Šiluma palaikoma, kad junginiai prasiskverbtų giliau per atsitokstančius miego mechanizmus.
Ką pajutau po pirmos nakties
Pirma naktis nepasikeitė labai. Kojos liko pavargusios, miegas trūko du kartus, bet maudimas buvo silpnesnis nei prieš tai.
Antros dienos vakare jau pajutau skirtumą. Kojos tarsi atpalaiduotos. Atsisėdęs jau nebejaučiau to nepakeliamo poreikio judinti blauzdas, kurį prieš tai turėdavau kasvakarį.
Trečios dienos rytas — pirmas per tris mėnesius, kai atsibudau išsimiegojęs. Be to ryto sustingimo, be skausmo per pirmą pusvalandį, be jausmo, kad reikia laikytis sienos, kol kūnas paklusta.
Dalia sakė, kad tai įprasta.
— Daugumai žmonių poveikis matomas trečią ar ketvirtą dieną, — paaiškino ji. — Eugenolis kaupiasi. Kraujotaka pamažu gerėja. Uždegimas mažėja palaipsniui, ne staigiai.
Kada kartoti, kada ne
Dalia rekomenduoja trijų dienų ciklą kartoti kas šešis mėnesius. Ne dažniau. Per dažnas naudojimas — pernelyg agresyvus poveikis kraujagyslėms, kurios gali pradėti reaguoti priešingai.
Vakaras yra geriausias laikas. Kojos miego metu dar kartą atsigaus, šiluma vilnos kojinėse išlaikys koncentruotų junginių poveikį iki pat ryto.
Šis metodas neveikia visiems. Sunkesnės kraujagyslių problemos, diabeto sukelta neuropatija, geležies trūkumas — visa tai reikalauja gydytojo. Bet paprastas raumenų skausmas, tas naktinis maudimas, kuris ateina iš pavargimo ir lėtinio uždegimo — į jį lauras turi ką pasakyti.
Penkios šešios dienos po pirmos vonelės. Penkios miego naktys, kurios buvo visos nakties. Be tablečių, be jokio brangesnio sprendimo nei trys pakeliai sausų lapų iš parduotuvės.
Tylus pokytis, kuris tylėdamas ir liko. Bet kojos žino. Ir miegas — taip pat.
