Lysvė buvo laistoma reguliariai. Dirva drėgna. Saule pakankama. Bet daigai vyto — vienas po kito, be jokios matomos priežasties.
Kai sodininkė patraukė nuvytusį stiebą — jis išsliuogė lengvai. Šaknys buvo nupjautos prie pat pagrindo. Ir tada ji pradėjo kasti.
Dešimt centimetrų gylyje — tunelis. Dvidešimt — kompaktiška kamera su gelsvais kiaušinėliais. Kurmiaraušiai. Jie gyveno tiesiai po jos lysvėmis.
Kaip atpažinti kurmiaraušio žalą
Pirmieji požymiai dažnai klaidina. Daigai vysta, nors dirva drėgna — ir sodininkas mano, kad reikia laistyti dar daugiau. Bet vanduo tik pablogina padėtį, nes kurmiaraušiai mėgsta šiltą, drėgną dirvą.
Tikri ženklai — kitokie. Mažos skylutės dirvos paviršiuje. Iškilę grioveliai. Seklūs tuneliai, kurie jaučiasi kaip minkštos linijos po pirštais.
„Patraukiau morką — ji buvo apgraužta iš apačios”, — papasakojo sodininkė. — „Tada supratau, kad čia ne sausra.”
Stiebai, kurie lengvai išsitraukia. Šaknys, nupjautos prie pagrindo. Apgraužti gumbavaisiai. Jei matote šiuos požymius — po lysvėmis jau kažkas gyvena.
Kur ieškoti lizdo
Lizdas retai būna tiesiai po labiausiai pažeistu augalu. Jis dažniausiai šiek tiek šone — ten, kur dirva puresnė, šiltesnė ir ramesne.
Komposto pakraščiai. Šiltlysės. Šviežiai perkasta žemė. Storas mulčias. Senos lentos ant dirvos. Nuošalūs šiltnamio kampai. Tai mėgstamiausios slėptuvės.
„Po lietaus geriausias metas ieškoti”, — paaiškino sodininkė. — „Drėgnoje dirvoje šviežūs tuneliai matosi kaip mažyčiai įtrūkimai paviršiuje.”
Vėsi ryto valanda. Lėtas ėjimas palei lysvių kraštus. Ir dėmesys tiems minkštiems taškeliams, kur pirštas lengvai prasminga.
Kaip pašalinti lizdą
Kasimas — saugiausias ir tiksliausias būdas. Jokios chemijos. Jokios žalos aplinkinėms šaknims, jei dirbama atsargiai.
Sekite minkštu tuneliu mažu kastuvėliu arba rankomis. Lizdas — kompaktiška kamera, dažniausiai dešimties–dvidešimties centimetrų gylyje. Joje gali būti gelsvų kiaušinėlių arba blyškių lervų.
Kai grumstas atidengiamas — kelkite jį nepažeistą. Nunešite gerokai toliau nuo lysvių. Nesumindykite vietoje — lervos gali išsisklaidyti po dirvą.
„Pirmą kartą radau lizdą — bijojau liesti”, — prisipažino sodininkė. — „Antrą kartą jau žinojau, ko ieškoti. Trečią — kasiau kaip profesionalė.”
Kaip neleisti jiems grįžti
Kurmiaraušiai grįžta ten, kur jiems patogu. Šilta dirva. Storas mulčias. Ramiai.
Pašalinkite senus lentgalius ir šiukšles nuo dirvos. Perteklinį mulčią — sumažinkite. Komposto pakraščius tikrinkite reguliariai — ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.
Po lietaus ar laistymo praėjimas palei lysves padeda pastebėti naujus tunelius, kol kolonija dar neįsikūrė.
Paukščiai, varlės, ežiai ir vištos — natūralūs sąjungininkai. Jie spaudžia kurmiaraušių populiaciją be jokios chemijos.
Tą rytą, kai sodininkė iškasė pirmą lizdą, ji suprato paprastą dalyką: po lysvėmis vyksta gyvenimas, kurio nematai. Ir kartais reikia tiesiog pasiimti kastuvą — ir pažiūrėti.
