„Ką tu darai?!” Kaimynė Danutė stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau daręs kažką baisaus. Rankose laikiau kupetą ką tik išrautų žolių – mėsingų, su mažais lapeliais.
„Raviu,” – atsakiau. „Šitos piktžolės užkariavo visą lysvę.”
Danutė papurtė galvą: „Tai ne piktžolė. Tai portulaka. Ir tu ką tik išmetei daugiau omega-3 nei turi lašišoje.”
Pagalvojau – juokauja. Bet ji nejuokavo.
Augalas, kurį visi naikina, bet niekas nepažįsta
Portulaka – ta mėsinga žolelė su storais lapeliais, kuri dygsta beveik visur. Darže, tarp plytelių, prie tvoros. Daugelis ją rauna ir meta į kompostą.
„Mano mama ją valgė visą gyvenimą,” – pasakojo Danutė. „Sakė, kad tai sveikiausias dalykas, kuris auga nemokamai.”
Pasirodo, ji teisi. Portulakoje yra vitamino A, geležies, kalcio. Bet svarbiausia – omega-3 riebalų rūgščių, kurių paprastai gauname tik iš žuvies.
„Žmonės perka papildus už dešimtis eurų,” – sakė kaimynė. „O čia auga po kojomis ir niekas neima.”
Kodėl ji tokia naudinga
Pasidomėjau mokslu. Danutė nemeluoja – tyrimai rodo, kad portulaka palaiko širdį ir kraujagysles, stiprina imuninę sistemą.
„Senoliai žinojo be jokių tyrimų,” – šypsojosi ji. „Mano močiutė sakė: jei auga savaime ir niekas jo nevalgo – vadinasi, labai sveika.”
Omega-3 rūgštys mažina uždegimą organizme. Vitaminas A stiprina regėjimą ir odą. Geležis ir kalcis – kaulams ir kraujui.
„Ir dar vienas dalykas,” – pridūrė Danutė. „Ji turi antioksidantų. Apsaugo ląsteles nuo senėjimo.”
Kaip ją valgyti
Paklausiau, ką su ja daryti. Danutė nusijuokė: „Viską, ką darai su salotomis.”
Paprasčiausias būdas – žalią į salotas. Skonis švelnus, šiek tiek citrinos rūgštumo, lapeliai traškūs.
„Galima dėti į jogurtą, į suktinukus, ant sumuštinių,” – vardijo ji. „Aš verdu į sriubą – kaip špinatus.”
Šviežios sultys irgi tinka – sumaišai su obuoliu ar morka ir gauni vitaminų bombą.
„Tik neplaukite per daug ir nevirkite ilgai,” – perspėjo Danutė. „Tada prarandamos naudingos medžiagos.”
Kaip užsiauginti, jei nebeturite
Po to pokalbio nustojau ravėti portulakas. Bet kitais metais jų buvo mažiau – per daug išroviau ankstesniais sezonais.
„Nesijaudink,” – ramino Danutė. „Jos grįžta. Arba gali pasėti – sėklos pigios, auga be jokios priežiūros.”
Portulaka mėgsta saulę ir prastą žemę. Nereikia tręšti, nereikia dažnai laistyti – ji sukulentinė, kaupia vandenį lapuose.
„Sėju kas dvi savaites,” – pasakojo kaimynė. „Tada visą vasarą turiu šviežių.”
Dabar mano darže portulaka turi savo vietą – ne tarp piktžolių, o tarp daržovių. Kiekvieną kartą, kai dedu ją į salotas, prisimenu, kiek metų ją roviau ir mečiau.
Kartais vertingiausi dalykai auga po kojomis – reikia tik žmogaus, kuris pasakys: „Sustok, tu darai klaidą.”
