Sausio pabaigoje Europa nustėro nuo šalčio bangos, kurios niekas nesitikėjo. Temperatūra kai kuriuose regionuose krito iki tokių žemumų, kokių žemynas nebuvo patyręs nuo 2010 metų. Užšalę vamzdžiai, paralyžiuotas transportas ir rekordiškai išaugusi energijos paklausa – visa tai tapo kasdienybe milijonams europiečių.
Tačiau labiausiai stebina tai, kad šis ekstremalus šaltis įvyko tuo metu, kai pasaulinė temperatūra išlieka neįtikėtinai aukšta. Kaip tai įmanoma? Atsakymas slypi atmosferos procesuose, kurie paaiškina, kodėl klimato kaita nereiškia, kad šalčio bangos išnyks.
Kas nutiko atmosferoje
Viskas prasidėjo nuo poliarinio sūkurio – milžiniško šalto oro masyvo, kuris paprastai sukasi virš Arkties. Šį kartą sūkurys susilpnėjo ir paslinko, leisdamas giluminiam arktiniam orui nusileisti į pietus.
Tuo pat metu srovės srautas – galingas oro srautas aukštai atmosferoje – pradėjo vingiuoti neįprastai. Jis nukreipė poliarinį orą tiesiai į Europą ir sulėtino jo judėjimą, todėl šaltis užsibuvo ilgiau nei įprastai.
Situaciją dar labiau pablogino blokavimo aukštumai virš Šiaurės Atlanto – slėgio sistemos, kurios tarsi siena neleido šiltesniam orui prasiskverbti į žemyną.
Labiausiai nukentėję regionai
Stipriausiai šalčio banga smogė rytų ir vidurio Europai. Lenkija, Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina ir Rumunijos dalys fiksavo ilgalaikes minusines temperatūras, kurios tęsėsi savaites.
Vilniuje ir Varšuvoje miesto infrastruktūra patyrė rimtų išbandymų – užšalę vamzdžiai, sutrikęs viešasis transportas, apledėję keliai. Alpių ir Karpatų regionuose iškrito didžiuliai sniego kiekiai, o lavinos pavojus privertė evakuoti kai kurias vietoves.
Žemės ūkis taip pat nukentėjo – žieminiai pasėliai buvo pažeisti, o gyvulių augintojai pranešė apie nuostolius. Energijos paklausa šovė į viršų, ir kai kuriose šalyse teko imtis skubių tiekimo priemonių.
Tuo tarpu Vakarų Europos pakrantės išliko santykinai šiltos, kas dar labiau pabrėžė ryškius regioninius kontrastus.
Palyginimas su 2010 metų šalčiais
2026 metų sausio šaltis buvo panašaus intensyvumo kaip ir 2010 metų šalčio banga, kuri iki šiol buvo laikoma pastarųjų dešimtmečių etalonu. Vidutinė Europos temperatūra sausį siekė vos 2,34 °C – žemiausia nuo tų pačių 2010 metų.
Tačiau yra esminių skirtumų. 2026 metų šaltis egzistavo kartu su ryškiu atšilimu kitur – Arktis ir vakarų Šiaurės Amerika tuo pačiu metu patyrė aukštesnes nei įprasta temperatūras.
Jūrų paviršiaus temperatūra išliko arti rekordinių aukštumų – 20,68 °C pasauliniu vidurkiu. Tai rodo, kad vietiniai šalčio ekstremumai nebepaneigia bendros atšilimo tendencijos.
Kodėl šaltis nepakeitė pasaulinio vaizdo
Nors Europa šalo, 2026 metų sausis pasauliniu mastu buvo penktas šilčiausias per visą stebėjimų istoriją. Vidutinė pasaulinė temperatūra siekė 12,95 °C – 1,47 °C aukščiau priešindustrinio laikotarpio lygio.
Tai puikiai iliustruoja, kaip veikia klimato kaita: bendras atšilimas nesustabdo vietinių šalčio bangų, bet keičia jų pobūdį. Tokie ekstremalūs reiškiniai tampa retesni, tačiau kai įvyksta – būna ypač intensyvūs ir sunkiai prognozuojami.
Meteorologai pabrėžia, kad būtent dėl klimato pokyčių poliarinio sūkurio elgsena tampa nestabilesnė, o tai didina staigių temperatūros šuolių tikimybę.
Ko tikėtis artimiausiu metu
Trumpalaikės prognozės rodo, kad šiaurės ir rytų Europoje šaltis dar kurį laiką išliks, tačiau palaipsniui silpnės. Per artimiausias dvi savaites į vakarų ir pietų Europą turėtų sugrįžti šiltesnis Atlanto oras, pakeldamas temperatūras link sezoninių normų.
Ilgalaikėje perspektyvoje specialistai prognozuoja, kad tokie prieštaringi ekstremumai – kai viename regione šalta, kitame karšta – taps vis dažnesni. Klimato kaita nereiškia tolygaus atšilimo visur ir visada, o greičiau didesnio nestabilumo ir nenuspėjamų orų.
Europiečiams tai reiškia, kad reikia būti pasiruošusiems ir staigiam šalčiui, ir neįprastam šilumai – kartais net tą pačią žiemą.
