Kai vasaros metu lietus dosniai palaisto Lietuvos miškus, daržus ir sodus, daugelis iš mūsų skuba grybauti – juk tai puikus metas mėgautis gamtos gėrybėmis. Tačiau grybautojai nėra vieninteliai, kurie mėgaujasi lietaus dovana. Atgyja visas slaptas, drėgmę mėgstančių būtybių pasaulis, o jo karaliaus karūna neabejotinai priklauso šliužams – gleivėtiems, lėtai judantiems moliuskams, kurie suaktyvėja būtent po lietaus.

Šliužų karalystė Lietuvoje: kas jie tokie?

Šliužai yra pilvakojų moliuskų klasės atstovai, kurie evoliucijos eigoje prarado kriauklę. Nors iš pirmo žvilgsnio visi šliužai gali atrodyti panašūs – gleivėti, lėti ir nemaloniai lipnūs – Lietuvoje aptinkama net keliolika skirtingų rūšių. Įdomu tai, kad ne visi jie yra kenkėjai, kaip dažnai manome, o kai kurie netgi atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje.

Lietuvoje aptinkamos pagrindinės šliužų rūšys:

• Didysis arionas (Arion ater) – juodos spalvos, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą kaip saugoma rūšis
• Rudasis arionas (Arion rufus) – rausvai rudos spalvos, gana didelis
• Kislusis arionas (Arion fuscus) – mažesnis, pilkšvai rudos spalvos
• Juosvataškis arionas (Arion circumscriptus) – su tamsiais taškeliais
• Tamsiadryžis arionas (Arion fasciatus) – su charakteringais dryžiais
• Luzitaninis arionas (Arion lusitanicus) – invazinė rūšis, kuri kelia didžiausią susirūpinimą

Be arionų šeimos, Lietuvoje aptinkami ir kiti šliužai, tokie kaip didysis šliužas (Limax maximus), juodasis šliužas (Limax cinereoniger), įvairūs dirvašliužiai (Deroceras) ir kiti.

Invazinis svečias – luzitaninis arionas

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau sutinkama invazinė šliužų rūšis – luzitaninis arionas. Šie 7-15 cm ilgio oranžinės iki tamsiai rudos spalvos šliužai Lietuvoje pirmą kartą oficialiai užfiksuoti 2008 m. Kaune, Kleboniškyje. Dabar jie jau aptinkami daugiau nei 164 vietose visoje Lietuvoje.

Luzitaninis arionas kilęs iš Pietų Europos (anksčiau manyta, kad iš Ispanijos Luzitanijos regiono, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad jų tikroji tėvynė gali būti Prancūzija). Per pastaruosius dešimtmečius šie šliužai pradėjo plisti po visą Europą, o dabar pasiekė ir Lietuvą. Jie greičiausiai buvo atvežti kartu su augalais, žeme ar sodinukais.

Šie šliužai yra ypač problemiški dėl kelių priežasčių:

• Jie neturi natūralių priešų Lietuvoje
• Yra ypač vislūs – vienas individas gali padėti iki 400 kiaušinėlių
• Minta beveik bet kuo – nuo daržovių ir vaisių iki grybų ir kitų šliužų
• Gali atlaikyti žemesnes temperatūras nei kai kurios vietinės rūšys
• Konkuruoja su vietinėmis šliužų rūšimis ir gali jas išstumti

Kodėl šliužai aktyvėja po lietaus?

Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o jų kūno danga yra labai pralaidi drėgmei. Todėl ilgas būvimas sausoje ir šiltoje vietoje jiems yra pražūtingas. Būtent dėl to šliužai taip mėgsta lietų ir drėgmę – tai jiems suteikia galimybę išlipti iš savo slėptuvių ir aktyviai judėti be rizikos išdžiūti.

Po lietaus šliužų aktyvumas smarkiai padidėja dėl kelių priežasčių:

1. Optimalios judėjimo sąlygos – drėgnas paviršius padeda jiems geriau slysti
2. Sumažėjusi dehidratacijos rizika – jų kūnas gali išskirti daugiau gleivių nesibaimindamas išdžiūti
3. Maisto prieinamumas – po lietaus aktyvėja ir kiti organizmai, kurie gali būti šliužų maistas
4. Poravimosi galimybės – drėgnas oras skatina šliužus poruotis

Štai kodėl po gausaus lietaus darže ar sode galima pastebėti tikrą šliužų paradą – jie išlenda iš savo slėptuvių ir aktyviai ieško maisto ar poravimosi partnerių.

Šliužų meniu ir gyvenimo būdas

Daugelis šliužų yra visaėdžiai, tai reiškia, kad jie minta įvairiu maistu. Vis dėlto, skirtingos rūšys turi savus skonių prioritetus:

• Luzitaninis arionas ypač mėgsta šviežias daržoves su minkštais lapais (salotas, kopūstus), taip pat garšvas, kiaulpienes, avietes ir kitus augalus su minkštomis dalimis. Jie neatsisako ir gyvūninės kilmės maisto – gali suėsti negyvus vabzdžius, kirminus ar net kitus šliužus.
• Rudasis arionas taip pat minta augalais, tačiau gali būti mažiau agresyvus nei luzitaniniai.
• Didysis šliužas dažnai minta pūvančiomis medžiagomis ir grybais, todėl gali būti naudingas skaidant organines medžiagas.

Įdomu tai, kad šliužai turi savotišką liežuvį, vadinamą radule, su daugybe smulkių dantukų. Šiuo įrankiu jie nugramdomi augalų lapus, grybus ar kitas maisto medžiagas.

Daugelis šliužų yra hermafroditai – turi tiek vyriškus, tiek moteriškus lytinius organus. Tai padeda užtikrinti efektyvų dauginimąsi, nes bet kuris suaugęs individas gali poruotis su bet kuriuo kitu. Po poravimosi abu partneriai gali tapti „patelėmis” ir padėti kiaušinėlius.

Šliužai aktyviausiai veikia naktį arba po lietaus, kai yra drėgna. Dienos metu jie slepiasi po lapais, akmenimis, lentomis ar kitais objektais, kurie suteikia drėgną ir vėsią aplinką.

Šliužų vaidmuo ekosistemoje: ne vien tik žala

Nors daugelis mūsų pažįsta šliužus kaip darželių kenkėjus, jų vaidmuo gamtoje yra kur kas sudėtingesnis. Štai keletas svarbių funkcijų, kurias šliužai atlieka ekosistemose:

1. Organinių medžiagų skaidymas – daugelis šliužų minta pūvančiomis augalų dalimis ir padeda skaidyti organines medžiagas, grąžindami maistines medžiagas į dirvožemį.
2. Maistas kitiems gyvūnams – šliužai yra svarbus maisto šaltinis daugeliui gyvūnų, įskaitant paukščius, ežius, varles, rupūžes ir kai kuriuos vabzdžius.
3. Dirvožemio derlingumas – šliužų išmatos praturtina dirvožemį ir padeda išlaikyti jo derlingumą.
4. Ekologinės pusiausvyros palaikymas – vietinės šliužų rūšys, nusistovėjusios per ilgą evoliucijos laikotarpį, yra natūralios ekosistemos dalis.

Tačiau invazinės rūšys, tokios kaip luzitaninis arionas, iškreipia šią pusiausvyrą. Kadangi jos neturi natūralių priešų naujoje aplinkoje ir gali greitai daugintis, jos gali išstumti vietines rūšis ir sukelti ekologinių problemų.

Ką daryti, jei šliužai įsiveisė jūsų sode?

Kovojant su šliužais, ypač invazinėmis rūšimis, galima taikyti įvairias priemones. Svarbu paminėti, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo įstatymas, nustatantis, kad žemės savininkai yra atsakingi už invazinių rūšių naikinimą savo teritorijoje.

Štai keletas efektyvių ir draugiškų aplinkai būdų kovoti su šliužais:

1. Rankinis rinkimas – nors tai gali atrodyti nemalonu, bet tai vienas efektyviausių būdų. Geriausia šliužus rinkti anksti ryte ar vėlai vakare, ypač po lietaus, kai jie aktyviausiai juda.
2. Natūralios kliūtys – pabarstykite aplink saugomas daržoves pelenų, smulkinto žvyro, kiaušinių lukštų ar kavos tirščių. Šios medžiagos sukuria barjerą, per kurį šliužams sunku pereiti.
3. Alaus spąstai – įkaskite į žemę indą su alumi taip, kad jo kraštai būtų lygiai su žemės paviršiumi. Šliužai mėgsta alų, įkris į indą ir nuskęs.
4. Pritraukiantys objektai – padėkite sode lentų gabalus, kartoną ar kitas medžiagas, po kuriomis šliužai mėgsta slėptis. Rytą patikrinkite ir surinkite ten susirinkusius šliužus.
5. Pritraukite natūralius priešus – savo sode sukurkite sąlygas, patrauklias šliužų priešams, tokiems kaip ežiai, varlės, rupūžės ar tam tikri vabzdžiai.
6. Specialūs preparatai – rinkoje yra preparatų, skirtų kovai su šliužais, tokių kaip „Ferramol” ar „Sluxx”, kurių pagrindinė veiklioji medžiaga yra geležies fosfatas. Jie yra mažiau kenksmingi aplinkai nei kiti cheminiai preparatai.

Svarbu paminėti, kad kai kurios priemonės, apie kurias dažnai kalbama, iš tiesų nėra labai efektyvios. Pavyzdžiui, druska, nors ir naikina šliužus, gali pakenkti dirvožemio kokybei. Pelenai veikia tik tol, kol yra sausi – po lietaus ar rasai iškritus, jie praranda savo efektyvumą.

Kai šliužai tampa mokslo objektu

Lietuvos mokslininkai aktyviai tiria šliužus, ypač invazinį luzitaninį arioną. Šie tyrimai padeda geriau suprasti, kaip ši invazinė rūšis veikia vietines ekosistemas ir kaip efektyviau kontroliuoti jos plitimą.

Įdomu, kad 2016 m. Lietuvos entomologų draugija luzitaninį arioną paskelbė „Metų bestuburiu”. Tai buvo daroma ne todėl, kad jie norėjo jį pagerbti, bet siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į šią invazinę rūšį ir jos keliamas problemas.

Mokslininkai nustatė, kad luzitaninis arionas Lietuvoje yra ypač prisitaikęs prie vietinio klimato ir gali išgyventi žiemą, nors kilęs iš šiltesnio klimato regionų. Jų tyrimai taip pat parodė, kad viename kvadratiniame metre gali būti randama iki 23 šių šliužų, o tai rodo jų gebėjimą sparčiai daugintis ir kolonizuoti naujas teritorijas.

Šliužų atsiradimas po lietaus – gamtos stebuklas ar perspėjimas?

Nors daugeliui mūsų šliužai kelia nemalonias asociacijas, jų gebėjimas prisitaikyti ir išgyventi įvairiomis sąlygomis yra tikrai įspūdingas. Evoliucijos eigoje jie prisitaikė prie gyvenimo sausumoje, nors ir neturi kietos kriauklės, kuri apsaugotų nuo išdžiūvimo.

Tai, kad po lietaus staiga pasirodo daugybė šliužų, yra natūralus gamtos reiškinys, patvirtinantis, kad gyvybė žemėje prisitaiko prie įvairiausių sąlygų. Tačiau invazinių rūšių, tokių kaip luzitaninis arionas, plitimas yra ir perspėjimas apie tai, kaip žmogaus veikla gali pakeisti natūralias ekosistemas.

Šliužai primena mums, kad kiekviena gyvybės forma turi savo vietą gamtoje. Net jei jie ir sugadina mūsų daržoves, jie taip pat yra dalis sudėtingos gyvybės grandinės, kuri egzistuoja mūsų planetoje jau milijonus metų.

Tad kitą kartą, kai po gausaus lietaus pamatysite šliužą, šliaužiantį per jūsų kiemą ar sodą, prisiminkite – šis gleivėtas padaras yra vienas iš daugelio gamtos stebuklų, kuriuos galime stebėti kasdien, jei tik atidžiai žiūrime.

Pastaba: Jei aptikote luzitaninį arioną savo sklype, rekomenduojama jį naikinti, kadangi tai invazinė rūšis, galinti kelti grėsmę vietinei biologinei įvairovei. Tačiau su vietinėmis šliužų rūšimis patartina elgtis atsargiai, ypač su didžiuoju arionu (Arion ater), kuris yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą.