Kiekvieną pavasarį tas pats ritualas: išrauni piktžoles, sumeti į krūvą, išveži. Ir taip trisdešimt metų. Kol vieną dieną užėjau pas kaimyną – seną sodininką, kurio pomidorai visada didesni, o agurkų derlius – dvigubas.
Paklausiau tiesiai: „Kokias trąšas naudoji?” Jis nusijuokė ir parodė į kibirą kampe. „Štai mano trąšos. Penkios dienos – ir geresnių nerasi.”
Kibire plūduriavo piktžolės.
Kas vyksta tame kibire per penkias dienas
Skamba keistai, bet veikia paprastai. Susmulkintos piktžolės – dilgėlės, pienės, balandūnės, eraičinas – užpilamos vandeniu ir paliekamos fermentuotis.
Per keturias-penkias dienas prasideda anaerobinis procesas. Vanduo ima burbuliuoti, atsiranda specifinis kvapas – tai ženklas, kad mikroorganizmai dirba. Jie skaido augalinę masę ir išlaisvina tai, ko augalams labiausiai reikia: azotą, kalį ir mikroelementus.
Senas sodininkas paaiškino: „Komercinės trąšos gali nudeginti šaknis, jei perdozuoji. Šitos – niekada. Gali laistyti kas savaitę ir nesijaudinti.”
Kaip pasiruošti pačiam: žingsnis po žingsnio
Viskas prasideda nuo kibiro ar didelio indo. Pripildi jį piktžolių – kuo įvairesnių, tuo geriau. Dilgėlės ypač vertingos, bet tinka bet kas, ką išrovei iš lysvių.
Užpili vandeniu, kad visiškai apsemtų. Uždedi dangtį – nebūtinai hermetiškai, bet kad apsaugotum nuo lietaus ir vabzdžių. Pastatai šiltoje vietoje.
Po keturių-penkių dienų pamatysi burbulus ir pajusi kvapą. Tai reiškia – koncentratas paruoštas.
Nukošk skystį. Likusią masę nedėk į šiukšliadėžę – ji pravers vėliau.
Viena taisyklė, kurios negalima pamiršti
Koncentratas – stiprus. Jo negalima pilti tiesiai ant augalų.
Prieš naudojant reikia atskiesti: vienas litras koncentrato į dešimt litrų vandens. Šis santykis apsaugo augalus ir leidžia laistyti kas savaitę be jokios rizikos.
Geriausiai tinka pomidorams, agurkams, moliūgams, braškėms – viskam, kas auga lauke ir duoda derlių. Kambariniams augalams geriau nenaudoti – kvapas ne pats maloniausias.
Ko tikėtis po trijų–keturių savaičių
Senas sodininkas sakė, kad rezultatų nereikia laukti ilgai. Ir buvo teisus.
Per pirmas dvi savaites lapai tampa tamsesni, ryškiai žali. Stiebai storėja. Tai reiškia, kad azotas jau dirba.
Trečią savaitę prasideda aktyvesnis žydėjimas. Žiedų daugiau, jie atsiranda anksčiau nei įprastai.
Ketvirtą savaitę matosi derlius: pomidorai didesni, agurkų daugiau, moliūgai auga sparčiau. Ne dėl stebuklo – dėl to, kad augalai pagaliau gauna viską, ko jiems reikia.
Ką daryti su tuo, kas lieka
Atsimeni tą nukošimą? Likusi masė – suminkštėjusios piktžolės – irgi vertinga.
Paskleidus jas aplink augalų šaknis 5–7 cm sluoksniu gauni natūralų mulčią. Jis slopina naujas piktžoles, sulaiko drėgmę ir toliau lėtai maitina dirvą.
Taip užsidaro ratas: piktžolės, kurias anksčiau mesdavai, dabar ir tręšia, ir mulčiuoja. Nulinis atliekų kiekis, kaip mėgsta sakyti ekologai.
Kodėl aš daugiau nemetu nė vienos piktžolės
Paskaičiavau: per sezoną išleidžiu maždaug 30–40 eurų trąšoms. Dabar – nulį. O derlius ne mažesnis, kai kur – net geresnis.
Bet svarbiausia ne pinigai. Svarbiausia tas jausmas, kai žiūri į kibirą su fermentuojančiomis piktžolėmis ir žinai, kad ten vyksta kažkas naudingo.
Senas sodininkas buvo teisus: geriausios trąšos kartais slypi ten, kur niekada nežiūrėjai.
Dabar kiekvieną kartą, kai raunau piktžoles, nebekeliu klausimo, kur jas dėti. Atsakymas visada tas pats – į kibirą.
