Kai kaimynė Daiva prieš trejus metus pasodino petunijas po savo langais, niekas negalvojo, kad tai sukels tiek kalbų.
„Tu ką, nori viena likti?” – paklausė kita kaimynė, vos pamačiusi ryškias raudonas petunijas prie Daivos durų.
Daiva nusijuokė. Bet praėjo treji metai – ir ji vis dar vieniša. O petunijos vis dar žydi.
Sutapimas? Gal. Bet kai pradėjau domėtis, sužinojau, kad šis prietaras turi gilias šaknis.
Kodėl petunijas vadina „išsiskyrusios moters gėle”
Mano močiutė visada sakydavo: „Petunijos – ne į namus.”
Pasirodo, ši asociacija paplitusi visoje Rytų Europoje. Petunijas vadina vienatvės augalais – esą jos sugeria namų šilumą ir trukdo santykiams.
Kodėl būtent petunijos? Atsakymas – jų pačių pobūdyje. Jos greitai ir gausiai sužydi, o paskui staiga nuvysta. Tarsi trumpi, intensyvūs santykiai, kurie baigiasi nieko nepaaiškinant.
„Ypač raudonos ir purpurinės,” – sakė močiutė. – „Jos stiprina emocinę įtampą namuose.”
Ką sako botanika
Kai papasakojau šią istoriją pažįstamai floristei, ji tik nusišypsojo.
„Petunijos nuvysta ne dėl mistinių priežasčių, o todėl, kad joms reikia nuolatinės priežiūros,” – paaiškino ji. – „Pamiršai palaistyti – ir jos rodo.”
Ji paaiškino logiką: petunijos reikalauja daugiau dėmesio nei daugelis gėlių. Reguliarus laistymas, tręšimas, nuvytusių žiedų šalinimas. Kai žmonės jas apleidžia – gėlės greitai praranda grožį.
„Gal todėl ir atsirado tas prietaras,” – svarstė floristė. – „Kai namuose prasideda problemos, žmonėms ne iki gėlių. Petunijos nuvysta pirmos. Ir tada atrodo, kad jos „prognozavo” bėdas.”
Koreliacija, ne priežastis. Bet žmonės mato tai, ką nori matyti.
Tikrosios priežastys, kodėl petunijos žūva
Floristė išvardijo, kas iš tiesų nutinka:
Nepakankamas laistymas. Petunijoms reikia nuolatinės drėgmės. Viena sausa diena – ir lapai jau linksta.
Trūksta tręšimo. Jos greitai išeikvoja maistines medžiagas dirvoje. Be papildomo maitinimo žiedai smulkėja.
Kenkėjai. Amarai mėgsta petunijas. Jei nešalinsite – sugadins greitai.
Per daug šešėlio. Petunijoms reikia saulės. Šešėlyje jos išsitempia ir blogai žydi.
„Visos šios problemos – sprendžiamos,” – sakė floristė. – „Bet reikia pastangų. Kai žmonės neskiria laiko – petunijos miršta. Ir tada kaltina „blogą energiją.”
Alternatyvos tiems, kurie nenori rizikuoti
Jei vis dėlto nenorite konfliktuoti su prietarais, floristė pasiūlė alternatyvas.
„Levanda – priešingybė,” – sakė ji. – „Ramina, skleidžia malonų kvapą, reikalauja mažai priežiūros. Daugelyje kultūrų simbolizuoja ištikimybę.”
Kitos „saugios” gėlės: ramunėlės, rožės, jurginai. Jos asocijuojamos su meile ir harmonija, ne su vienatvė.
„Bet jei mėgsti petunijas – augink,” – pridūrė ji. – „Tik žinok, kad joms reikia dėmesio. Kaip ir santykiams.”
Kaip prižiūrėti, kad nežūtų
Jei vis dėlto nusprendėte auginti petunijas, štai ką reikia žinoti:
Laistymas: reguliariai, bet be užmirkimo. Geriausia – ryte, kad lapai per dieną išdžiūtų.
Tręšimas: kas dvi savaites skystomis trąšomis. Petunijos greitai išeikvoja maistines medžiagas.
Žiedų šalinimas: nuvytusius žiedus šalinti būtinai. Tai skatina naujų formavimąsi.
Genėjimas: vidurvasarį apkirpti trečdaliu. Atrodo žiauru, bet po dviejų savaičių atauga tankesnės.
O kas su kaimyne Daiva?
Neseniai sutikau Daivą kieme. Ji vis dar augina petunijas. Ir vis dar vieniša.
Paklausiau, ar ji tiki prietaru.
„Gal ir tiki,” – nusijuokė ji. – „Bet man patinka šios gėlės. Ir jei ateities vyras bijosis gėlių – tai ne mano vyras.”
Gal ji teisi. Gal prietarai veikia tik tada, kai patys juos įsileidžiame. O gal tiesiog kai kuriems žmonėms patinka būti vieniems – su gražiomis gėlėmis po langu.
