Nauji sujungti tyrimai sieja pasikartojančius košmarus su greitesnio biologinio senėjimo požymiais ir didesne ankstyvos mirties rizika. Šie ryšiai apima trumpesnius telomerus, pakitusius epigenetinius laikrodžius ir sąsajas su psichikos sveikatos būkle bei traumomis. Mokslininkai siūlo atlikti patikrinimus ir tikslinį gydymą, tačiau priežastinis ryšys lieka neaiškus. Kokie mechanizmai ir intervencijos galėtų sumažinti riziką ir kam turėtų būti teikiama pirmenybė vertinant?
Naujų tyrimų išvados
Dažnai šešių ilgalaikių tyrimų suvestinių duomenų analizė parodė, kad suaugusieji, kurie pranešė apie kas savaitę pasikartojančius košmarus, turėjo daugiau nei triskart didesnę riziką mirti iki 70 metų amžiaus nei tie, kurie retai arba niekada nepatirdavo košmarų.
Suvestinė imtis (183 012 suaugusiųjų, 2429 vaikų) susiejo kas savaitę ir kas mėnesį pasikartojančius košmarus su greitesniu biologiniu senėjimu – trumpesniais telomerais ir pakitusiais epigenetiniais laikrodžiais – bei didesniu mirtingumu.
Šioje analizėje mirtingumo ryšys viršijo rūkymo, nutukimo, netinkamos mitybos ar mažo aktyvumo ryšį.
Tyrėjai apskaičiavo, kad pagreitintas senėjimas paaiškina apie 40 % padidėjusios rizikos, tačiau įspėjo, kad rezultatai yra asociatyvūs ir gali atspindėti sveikatos būklės ar vaistų įtaką.
Kaip košmarai pagreitina biologinį senėjimą
Trukdydami organizmo atkuriamiesiems procesams, pasikartojantys košmarai, atrodo, pagreitina ląstelių senėjimą: tyrimai sieja savaitinius košmarus su trumpesniais telomerais ir greitesniais epigenetiniais laikrodžiais tiek suaugusiems, tiek vaikams, ir apskaičiuoja, kad šie biologinio senėjimo žymenys sudaro maždaug 40 % padidėjusios priešlaikinės mirtingumo rizikos.
Tyrėjai teigia, kad pasikartojantys košmarai sukelia stresines reakcijas – staigų pabudimą, padidėjusį širdies ritmą, ilgalaikį kortizolio išsiskyrimą – ir fragmentišką miegą, kuris trukdo naktiniam ląstelių atsinaujinimui, ir tai yra mechanizmai, skatinantys telomerų trumpėjimą ir epigenetinį senėjimą.
Šie ryšiai pastebėti įvairių amžiaus grupių, lyčių ir etninių grupių žmonių grupėse, tačiau priežastinis ryšys lieka neįrodytas, o sąsajos su gretutinėmis ligomis ar vaistais reikalauja ats
Košmarai ir ankstyva mirtis: įrodymai
Remiantis šešių ilgalaikių tyrimų, kuriuose dalyvavo 183 012 suaugusiųjų nuo 26 iki 86 metų, duomenimis, asmenys, kurie pranešė apie kas savaitę pasikartojančius košmarus, susidūrė su daugiau nei tris kartus didesne rizika mirti iki 70 metų, palyginti su tais, kurie retai arba niekada nepatyrė košmarų. Šis ryšys išliko visose amžiaus grupėse, lyties ir etninėse grupėse ir viršijo tradicinius rizikos veiksnius šiame duomenų rinkinyje.
Savaitiniai ir mėnesiniai košmarai koreliavo su pagreitinto biologinio senėjimo žymenimis, sudarančiais maždaug 40 % padidėjusio mirtingumo. Siūlomi mechanizmai apima pasikartojančias streso reakcijas ir miego sutrikimus, kurie trukdo ląstelių atsinaujinimui ir didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Dėl stebėjimo tyrimo dizaino ir savarankiškai pranešamų pradinių dažnių priežastinis ryšys lieka neįrod
Kas yra labiausiai pažeidžiami
Dažnai tam tikros grupės yra neproporcingai paveiktos pasikartojančiais košmarais: suaugusieji, kurie praneša apie savaitinius epizodus, susiduria su akivaizdžiai didesne priešlaikinės mirties rizika ir pagreitinto biologinio senėjimo požymiais, o panašūs modeliai pastebimi visose amžiaus grupėse, lyties ir etninėse grupėse didelėse sujungtose imtyse.
Įrodymai rodo, kad savaitiniai košmarai kelia didžiausią riziką, o mėnesinis dažnumas taip pat susijęs su greitesniu senėjimu.
Vyrai, ypač vyresnio amžiaus vyrai kai kuriose analizėse, parodė stipresnį ryšį su demencija ir mirtingumu, nors pagreitėjęs senėjimas pasireiškė abiejų lyčių atstovams.
Vaikai, kurių tėvai pranešė apie dažnus košmarus, turėjo trumpesnius telomerus.
Šie modeliai skatina atkreipti dėmesį į asmenis ir šeimas, patiriančias dažnus nerimą keliančius sapnus.
Galimi biologiniai mechanizmai
Atsižvelgdami į dažnų košmarų ir ankstyvos mirties bei pagreitėjusio senėjimo ryšį, mokslininkai ištyrė biologiniu požiūriu įtikinamus mechanizmus, kurie galėtų susieti nerimą keliančius sapnus su ilgalaikiais sveikatos padariniais.
Pasikartojantys košmarai sukelia pakartotinį autonominį sužadinimą ir HPA ašies aktyvaciją – širdies plakimą, dusulį, padidėjusį kortizolio kiekį – kurie gali pagreitinti ląstelių senėjimą. Surinkti duomenys sieja savaitinius košmarus su trumpesniais telomerais ir pažengusiais epigenetiniais laikrodžiais, kurie, mokslininkų skaičiavimais, paaiškina apie 40 % didesnio ankstyvo mirtingumo.
Košmarų sukeltas miego sutrikimas taip pat kenkia REM ir ne-REM atkuriamajam remontui, skatindamas su amžiumi susijusių pažeidimų kaupimąsi. Todėl košmarai gali atspindėti chroninio streso biologiją ir sustiprinti fiziologinius procesus, didinančius ligų riziką.
Košmarai, psichinė sveikata ir trauma
Siejant košmarus su psichine sveikata ir trauma, mokslininkai pažymi, kad pasikartojantys nerimą keliantys sapnai yra psichikos sutrikimų požymis ir priežastis.
Sapnai pasireiškia apie 80 % žmonių, sergančių potrauminio streso sutrikimu, ir dažnai atkuria traumą su padidėjusiu migdolų aktyvumu. Jie pasireiškia kartu su nerimu ir depresija, provokuodami naktines streso reakcijas – širdies plakimą, prakaitavimą – kurios sutrikdo miegą ir dienos veiklą.
Priežastys yra vaistai, nereguliarus miegas ir nuolatinis stresas, todėl gydytojai vertina receptus ir miego įpročius.
Įrodymais pagrįstos terapijos, pvz., vaizdų repeticijos terapija, sumažina dažnumą ir sielvartą bei papildo pagrindinio nerimo ar traumos gydymą.
Lėtiniai košmarai koreliuoja su pagreitintu biologiniu senėjimu ir padidėjusiu ankstyvu mirtingumu.
Vaikystės košmarai ir ilgalaikiai padariniai
Be suaugusiųjų populiacijos, mokslininkai pradėjo tirti, ar dažni vaikystės košmarai turi ilgalaikių biologinių ir sveikatos pasekmių.
Surinkti duomenys apie 2429 8–10 metų vaikus parodė, kad tėvų pranešimai apie dažnus košmarus yra susiję su trumpesniais telomerais, ląstelių senėjimo žymekliu, paprastai pasitaikančiu vyresnio amžiaus suaugusiuose.
Šis ryšys buvo pastebimas visose amžiaus grupėse, lyčių ir etninių grupių imtyje.
Tyrėjai pažymi, kad siūlomi mechanizmai atspindi suaugusiųjų hipotezes: pakartotinis stresas ir naktinis susijaudinimas gali padidinti kortizolio kiekį ir sutrikdyti atkuriamuosius procesus, pagreitindami ląstelių senėjimą.
Rekomenduojama elgtis atsargiai: priežastiniai ryšiai lieka neaiškūs, todėl reikia ilgalaikio stebėjimo, kad būtų galima nustatyti ilgalaikes pasekmes sveikatai ir parengti atitinkamą gydymą.
Dažnų košmarų gydymas ir mažinimas
Spręsdami dažnų košmarų problemą, klinikiniai gydytojai ir mokslininkai svarsto įvairias elgesio, farmakologines ir prevencines priemones, skirtas mažinti jų dažnumą ir pasekmes fiziologiniam stresui.
Įrodymai patvirtina vaizdų repeticijos terapijos, trumpos kognityvinės elgesio technikos, kurios metu pacientai perrašo ir repetuoja nekenksmingą pasikartojančių sapnų versiją, siekdami sumažinti jų dažnumą ir sukeltą stresą, veiksmingumą.
Rekomenduojami pradiniai žingsniai yra pagrindinių psichikos sveikatos sutrikimų gydymas ir košmarus sukeliančių vaistų koregavimas. Prazosinas, vartojamas ne pagal nurodymus PTSD susijusiems košmarams gydyti, veikia pernelyg sužadintą neurochemiją ir gali sumažinti jų dažnumą.
Paprasta prevencija – bauginančių žiniasklaidos priemonių vengimas, miego higienos gerinimas ir streso mažinimas – gali sumažinti sutrikimus. Tyrėjai ragina atlikti daugiau tyrimų, kad būtų patvirtinti ilgalaikiai sveikatos privalumai.
Ką tai reiškia atrankai ir visuomenės sveikatai
Apibūdinus intervencijas, kurios gali sumažinti košmarų dažnumą ir stresą, dėmesys kreipiamas į tai, kaip košmarų ataskaitos gali būti naudojamos atrankos ir visuomenės sveikatos strategijose.
Tyrėjai pažymi, kad kas savaitę pasikartojantys košmarai yra susiję su daugiau nei tris kartus didesne priešlaikinės mirties rizika ir pagreitintu biologiniu senėjimu, o tai rodo praktinę atrankos reikšmę. Klausimas apie košmarų dažnumą pirminės sveikatos priežiūros įstaigose galėtų padėti plačiai identifikuoti rizikos grupės žmones įvairių amžiaus grupių, lyčių ir etninių grupių.
Nedidelės išlaidos intervencijos gali būti siūlomos iš karto, o biologiniai žymekliai (telomerai, epigenetiniai laikrodžiai) gali padėti stebėti riziką. Tačiau ligos ir vaistai gali sukelti painiavą, todėl nereikėtų pasikliauti vien tik pranešimais apie košmarus; atranka turėtų būti struktūriškai tęsiama ir toliau atliekami ilgalaikiai tyrimai.
