Onkologas nurodė maisto produktus, kurie sukelia vėžį – daugelis žmonių juos valgo kasdien

Onkologas nustatė kasdienius maisto produktus ir maisto gaminimo būdus, kurie gali padidinti vėžio riziką, paminėdamas perdirbtą mėsą, didelius raudonos mėsos kiekius, ypač apdegusią, reguliarų alkoholio vartojimą ir daugelį ultraperdirbtų bei cukraus turinčių produktų. Paaiškinime derinami tiesioginiai cheminiai procesai, vykstantys gaminant maistą aukštoje temperatūroje, ir netiesioginiai padariniai, tokie kaip svorio padidėjimas ir lėtinis uždegimas. Toliau pateikiami įrodymai ir praktinės implikacijos, paliekant neišspręstus klausimus apie tai, kiek pokyčių reikia, kad rizika būtų reikšmingai sumažinta.

Kasdieniniai maisto produktai ir maisto gaminimo būdai, didinantys vėžio riziką

Tiriant mitybos sąsajas su vėžiu, įrodymai rodo, kad tam tikri maisto produktai ir maisto gaminimo būdai didina riziką: perdirbti mėsos produktai, tokie kaip bekonas, dešrelės ir salami, yra klasifikuojami kaip kancerogeniniai, ir net nedidelis jų kiekis kasdien didina gaubtinės žarnos vėžio riziką; didelis raudonos mėsos vartojimas, ypač apdegintos ar keptos, yra susijęs su didesne kolorektalinio vėžio rizika ir paprastai ribojamas iki maždaug 500 g per savaitę; reguliarus alkoholio vartojimas padidina kelių rūšių vėžio, įskaitant burnos, gerklės, stemplės, kepenų, krūties ir gaubtinės žarnos, riziką; ultraperdirbti maisto produktai ir cukrumi saldinti gėrimai prisideda prie nutukimo ir lėtinio uždegimo, o tai koreliuoja su didesniu bendru ir konkrečių vietų vėžio paplitimu; ir aukštoje temperatūroje gaminant krakmolingus maisto produktus ir mėsą susidaro kancerogenai (akrilamidas, HAA, PAH), todėl rekomenduojama naudoti žemesnės temperatūros metodus, pvz., kepimą, virimą garuose ar troškinimą.

Onkologas šiuos duomenis apibendrina praktiniais aspektais: daugelis kasdienių daiktų ir įpročių kelia matomą riziką, o nedideli įpročiai gali smarkiai padidinti vėžio tikimybę visoje populiacijoje.

Perdirbti mėsos produktai sulaukia ypatingo dėmesio, nes tarptautinės agentūros juos klasifikuoja kaip epidemiologiškai susijusius su storosios žarnos vėžiu. Net apie 50 g per dieną, maždaug viena sumuštinio porcija, siejama su padidėjusia rizika; tai nereiškia panikos, bet raginimą vartoti saikingai ir, jei įmanoma, pakeisti kitais produktais.

Raudona mėsa, atrodo, didina riziką priklausomai nuo suvartojamo kiekio, o ją dar labiau padidina aukšta temperatūra. Rekomendacijos riboti suvartojimą iki 500 g per savaitę atspindi pusiausvyrą tarp mitybos vaidmens ir kaupiamojo pavojaus, atsižvelgiant į kultūrinius ir socialinius mėsos vartojimo modelius.

Alkoholio vaidmuo yra platus, jis veikia vartojimo metu veikiami audinius ir metabolizmą reguliuojančias sistemas. Rekomendacijos vengti alkoholio arba riboti jo vartojimą iki vieno gėrimo per dieną moterims ir dviejų gėrimų vyrams atitinka rizikos mažinimo, o ne visiško atsisakymo reikalavimus, pripažįstant socialines aplinkybes, kuriose saikingas vartojimas yra įprastas.

Ultraperdirbti maisto produktai ir cukrumi saldinti gėrimai veikia netiesiogiai, skatindami nutukimą ir lėtinį uždegimą – procesus, kurie padidina vėžio riziką labiau nei vieno veiksnio kancerogenezė. Toks požiūris leidžia bendruomenėms maisto raciono pokyčius vertinti kaip kolektyvinį sveikatos valdymą, o ne individualią kaltę.

Galiausiai, svarbūs yra maisto gaminimo būdai: akrilamidas ir policikliniai junginiai susidaro esant aukštai temperatūrai. Mažesnės temperatūros metodų, pvz., kepimo, virimo garuose ar troškinimo, taikymas sumažina šių junginių susidarymą ir leidžia išsaugoti bendrus valgymus. Ataskaitoje pabrėžiami informuoti, bendri žingsniai siekiant saugesnio maitinimosi, o ne privalomi izoliavimo metodai.