Ką daryti su kelmu, kurio nei išrausi, nei apeisi? Daugelis su juo kariauja: kapoja, degina, pila chemiją, kad tik pūtų greičiau. O galima pažvelgti kitaip. Turint kelis paprastus įrankius, tą patį kelmą galima paversti gėline, staliuku ar net paukščių lesyklėle. Jame telpa ir žemė su žiedais, ir arbatos puodelis, ir vaišės sparnuotiems svečiams. Pirmas žingsnis visais atvejais tas pats – paruošti medieną.
Pirmiausia – paruošk kelmą
Prieš bet kokį sumanymą kelmą nuvalau ir įvertinu. Nulupu atšokusią žievę, purvą ir supuvusią, birią medieną, kol paviršius tampa tvirtas. Kaltas, šepetys ir tvirtos pirštinės padeda atidengti įtrūkimus, puvinį ar vabzdžių pėdsakus.
Jei viršus nelygus, jį apipjaunu arba nušlifuoju, kol taps stabilus. Patikrinu ir šonus – ar nėra paslėpto irimo. Tvirtas, sveikas pagrindas suteikia kiekvienai vėlesnei idėjai daug daugiau šansų. Ant trūnijančio kelmo joks sumanymas ilgai neišsilaikys.
Verta iškart apsispręsti ir dėl vietos. Jei kelmas stovi patogiame, matomame kampe, jį smagu paversti dekoratyviu akcentu; jei nuošaliau, tinkamesnė lesyklėlė ar tiesiog laukinių augalų kampelis. Nuo to, kur kelmas, priklauso, kuris iš keturių sumanymų jam labiausiai tiks.
Kelmas kaip gėlinė
Tuščiaviduris kelmas puikiai virsta neįprastu gėliapuodžiu. Iš vidaus išskobiu supuvusią medieną, palikdamas tvirtą kiautą.
Kad drėgmė neėstų medienos ir kartu neišbėgtų per greitai, vidų išklojau plastiku, o apačioje pramušu kelias drenažo skylutes. Tada ertmę pripilu derlingos, puresnės žemės. Gražiausiai atrodo kompaktiški augalai – sukulentai, petunijos ar krokai. Palaisčius šaknys greitai prigyja, ir kelmas iš negyvos liekanos virsta žydinčiu sodo akcentu.
Tokia gėlinė turi ir praktinį pranašumą – ji pakelta nuo žemės, tad į ją rečiau lenda šliužai, o žiedus patogiau apžiūrėti nelankstant nugaros. Kelmui trūnijant toliau, viduje savaime formuojasi maistinga terpė, ir augalai jame dažnai jaučiasi geriau nei paprastame vazone.
Kelmas kaip sodo staliukas
Kad kelmas taptų staliuku, pirmiausia išlyginu viršų. Šlifuokliu ar obliumi pašalinu nelygumus ir atplaišas, kad paviršius būtų malonus ir saugus liesti.
Jei kelmas stovi kreivai, pagrindą paremiu pleištais, kol atsistoja tvirtai. Ant viršaus uždedu apvalų ar kvadratinį stalviršį ir pritvirtinu jį orui atspariomis detalėmis. Galiausiai medieną padengiu lauko sandarikliu, kad ilgiau laikytųsi. Tokia staliuko vieta sode tampa jaukiu kampeliu arbatai ir pokalbiams.
Stalviršiui netaupau: renkuosi storesnę, gerai išdžiūvusią lentą ar apvalią atpjovą, kad ji nesikraipytų nuo lietaus ir saulės. Kelmas čia atlieka tvirtos, į žemę įaugusios kojos vaidmenį, tad toks staliukas dažnai stabilesnis už pirktinį – jo neapvers nei vėjas, nei alkūnė.
Kelmas kaip lesyklėlė paukščiams
Pačiam paprasčiausiam sumanymui kelmo viršuje išskobiu negilią įdubą – ji tampa lesalo dubenėliu. Vidų vėl išklojau plastiku, kad drėgmė nesigertų į medieną, o perteklių nupjaunu.
Į įdubą priberiu paukščių lesalo, taukų gabalėlių ar džiovintų vaisių, o šalia pastatau nedidelį indelį švaraus vandens. Jei kelmas stovi tvirtai, ši vaišių vieta lieka lygi ir lengvai pasiekiama, o sodą pripildo paukščių čiulbesio.
Yra ir penktas kelias – palikti kelmą kaip nedidelės skulptūros ar vazono postamentą. Bet net ir be jokių papildomų idėjų aišku viena: kelmas nebūtinai yra problema, kurią reikia skubiai naikinti. Dažnai tai tiesiog paruošta, tvirta ir nemokama sodo detalė, laukianti, kol kas nors pamatys joje ne kliūtį, o galimybę. Užtenka vieno pjūklo, saujos vinių ir kelių valandų – ir tai, ką ketinai išrauti, tampa vieta, prie kurios sustoji nusišypsojęs.
