Kai teta Zita pakvietė į svečius, net nepagalvojau, kad išeisiu su receptu indų plovikliui. Ji plovė puodus po pietų, o aš stebėjau – gelis kažkoks kitoks, kvepėjo citrinomis, putojo mažiau nei įprasta.
„Pati pasidariusi,” – pasakė nė nepakeldama galvos. „Jau trisdešimt metų neperku to šlamšto iš parduotuvės.”
Pagalvojau – senų laikų keistenybė. Bet kai papasakojo, kiek tai kainuoja ir kaip paprasta, supratau, kad keista ne ji, o aš, kas moka dvigubai už tą patį rezultatą.
Keturi ingredientai, kuriuos tikriausiai jau turite
Teta Zita ištraukė iš spintelės viską, ko reikia: stambią druską, porą citrinų, butelį obuolių sidro acto ir vandenį iš čiaupo. Tiek.
„Čia nėra jokios chemijos,” – paaiškino. „Druska šveitia, citrina riebalus suardo, actas dezinfekuoja. Tą patį daro ir tas brangus gelis, tik dar pridedam spalvų ir kvapų, už kuriuos mokam.”
Užrašiau proporcijas: dvi citrinos, du šaukštai stambios druskos, stiklinė vandens ir pusė stiklinės acto. Viskas.
Procesas, kurį įvaldžiau per pirmą kartą
Teta Zita supjaustė citrinas su žievėmis – nesunkiai, tiesiog smulkiais gabalėliais. Subėrė į maišytuvą kartu su druska ir sumalė iki vienalytės pastos. Kvapas užpildė visą virtuvę.
Tada supylė į puodą, pridėjo vandens ir acto. Pakaitino ant vidutinės ugnies, kol pradėjo švelniai virti. „Penkiolika minučių, ne ilgiau,” – įspėjo. „Jei pervirsi, praras konsistenciją.”
Po virimo paliko atvėsti. Per kelias valandas mišinys sutirštėjo į gelį – panašų į tą, kurį perku parduotuvėje, tik su tikromis citrinos dalelėmis viduje.
Kaip naudoti, kad tikrai veiktų
„Nedaug reikia,” – parodė teta Zita, imdama gal arbatinį šaukštelį ant drėgnos kempinės. „Tai ne tas putojantis skystis, prie kurio pripratai. Čia kitaip dirba.”
Gelis neputo kaip įprasta, bet riebalai nuo puodo nuėjo lengvai. Nuploviau šiltu vandeniu – jokios riebios plėvelės, jokio keisto likučio.
Teta perspėjo: ant nelimpančių paviršių ar subtilaus stiklo pirmą kartą geriau išbandyti atsargiai. Ir su akimis bei žaizdomis saugotis – citrina ir druska vis tiek ėda.
Viena klaida, kuri sugadina viską
„Laikyk šaldytuve,” – pakėlė pirštą teta Zita. „Ir ne ilgiau nei dvi tris savaites. Tai ne chemija, čia maistas. Supelys, jei pamiršti.”
Parodė savo stiklainį – mažas, gal 300 ml. Sakė, kad didesnio kiekio gaminti neverta, nes nespėsi sunaudoti. Geriau kas porą savaičių pasidaryti šviežią partiją per penkiolika minučių nei išmesti supelėjusį litrą.
Jei nori kvapo – galima įlašinti kelis lašus levandų ar arbatmedžio eterinio aliejaus. Jei gelis per skytas – kitą kartą pridėk daugiau druskos. Per tirštas – daugiau vandens.
Kodėl trisdešimt metų niekas nepakeitė jos nuomonės
Paklausiau tetos, ar tikrai niekada neperka įprasto ploviklio. „Kam?” – nustebo. „Šitas plauna ne prasčiau, kainuoja centus, ir žinau, kas viduje. O tas iš parduotuvės – paskaityk sudėtį, jei suprasi bent trečdalį žodžių.”
Grįžau namo su pilnu stiklainiu ir receptu. Pirmą kartą pats gaminau praėjusį savaitgalį – gavosi iš pirmo karto. Citrinų kvapas virtuvėje, gelis dirba kaip žadėta.
Nežinau, ar visiškai atsisakysiu parduotuvės ploviklio. Bet dabar bent žinau, kad alternatyva egzistuoja – ir ji kainuoja mažiau nei eurą.
