Mokslininkai paneigė mitą, kad tik svoris lemia sveikatą. XX a. trečiajame dešimtmetyje sukurtame KMI neskiriami raumenys ir riebalai, neatsižvelgiama į etninius ir lyčių skirtumus. Dabar moksliniai tyrimai rodo, kad sveikos medžiagų apykaitos asmenys, kurių KMI yra aukštesnis, dažnai gyvena ilgiau nei nesveiki ploni žmonės. Svorio stigma pati savaime sukelia rimtų sveikatos problemų dėl reakcijos į stresą ir sveikatos priežiūros vengimo. Šiuolaikiniuose metoduose daugiausia dėmesio skiriama medžiagų apykaitos žymenims, kūno sudėčiai ir širdies ir kraujagyslių būklei. Įrodymai paneigia viską, ką daugelis žmonių mano apie svorį ir gerą savijautą.
KMI ir svorio klasifikacijos mokslo trūkumai
Nors kūno masės indeksas (KMI) tebėra standartinis svorio klasifikavimo rodiklis medicinoje, jo mokslinis pagrindas turi nemažai trūkumų. XVIII a. trečiajame dešimtmetyje matematiko Adolphe’o Quetelet sukurtas KMI niekada nebuvo skirtas individualiam sveikatos vertinimui, o tik populiacijos statistikai.
Formulėje neskiriami raumenys ir riebalai, todėl sportuojantys asmenys gali būti neteisingai priskirti antsvoriui. Taip pat neatsižvelgiama į riebalų pasiskirstymo dėsningumus, kurie, kaip rodo moksliniai tyrimai, labiau lemia sveikatos būklę nei vien svoris. Be to, KMI ribos buvo nustatytos nepakankamai atsižvelgiant į etninius skirtumus, lyčių skirtumus ir su amžiumi susijusius kūno sudėties pokyčius.
Naujausi tyrimai rodo, kad metabolinės sveikatos žymenys gali padėti tiksliau įvertinti sveikatą nei paprastas svorio apskaičiavimas.
Svorio stigma: paslėpta grėsmė sveikatai
Nepaisant gausėjančių įrodymų apie kenksmingą poveikį, svorio stigma išlieka viena labiausiai socialiai priimtinų diskriminacijos formų šiuolaikinėje visuomenėje.
Tyrimai rodo, kad diskriminacija dėl svorio sukelia fiziologines reakcijas į stresą, didina kortizolio kiekį ir uždegimą – abu šie veiksniai prisideda prie blogos sveikatos būklės. Dėl šios stigmos žmonės dažnai vengia sveikatos priežiūros įstaigų, atidėlioja prevencinę priežiūrą ir susiformuoja sutrikusio valgymo įpročiai.
Psichologinis poveikis taip pat kelia susirūpinimą, nes tyrimuose svorio stigma siejama su depresija, nerimu ir sumažėjusia savigarba, neatsižvelgiant į faktinį kūno svorį. Didžiausią nerimą kelia tai, kad šios neigiamos pasekmės sveikatai pasireiškia nepriklausomai nuo asmens kūno masės indekso, o tai rodo, kad stigma, o ne svoris, gali būti pagrindinė grėsmė sveikatai.
Metabolinė sveikata ir svoris: Kas iš tikrųjų lemia ilgaamžiškumą?
Prielaida, kad didesnis svoris savaime lemia trumpesnę gyvenimo trukmę, yra vienas iš labiausiai paplitusių nesusipratimų sveikatos moksle.
Tyrimai vis dažniau rodo, kad medžiagų apykaitos sveikata,įskaitant kraujospūdį, cholesterolį, jautrumą insulinui ir uždegimo žymenis, tiksliau prognozuoja ilgaamžiškumą nei vien KMI. Tyrimai, kuriuose nagrinėjamas „nutukimo paradoksas”, atskleidžia, kad medžiagų apykaitos požiūriu sveiki asmenys, kurių KMI yra didesnis, dažnai gyvena ilgiau nei medžiagų apykaitos požiūriu nesveiki ploni žmonės.
Gyvensenos veiksniai, tokie kaip fizinis aktyvumas, mitybos kokybė ir miego kokybė, yra geresni mirtingumo rizikos prognozuotojai nei svoris. Edmontono nutukimo stadijų sistema, kurioje atsižvelgiama ne tik į KMI, bet ir į medžiagų apykaitos parametrus, suteikia išsamesnę sistemą su kūno dydžiu susijusiai rizikai sveikatai įvertinti.
Nutukimo paradoksas ir išgyvenamumas
Priešingai įprastai nuomonei, „nutukimo paradokso” tyrimai parodė, kad antsvorio turinčių ir šiek tiek nutukusių pacientų, ser gančių tam tikromis lėtinėmis ligomis, išgyvenamumo rodikliai yra didesni, palyginti su normalaus svorio pacientų išgyvenamumo rodikliais.
Tyrimai rodo, kad sergant tokiomis ligomis kaip širdies nepakankamumas, lėtinė inkstų liga ir tam tikrais vėžiniais susirgimais, pacientų, kurių KMI šiek tiek padidėjęs, klinikinė būklė dažnai būna geresnė. Šis reiškinys paneigia supaprastintą svorio ir sveikatos koreliaciją.
Mokslininkai numato keletą paaiškinimų: didesnės energijos atsargos ligos metu, apsauginis metabolinis poveikis arba ankstyvesnė medicininė intervencija dėl su svoriu susijusių problemų. Be to, KMI neskiria raumenų ir riebalų masės, todėl gali būti neteisingai klasifikuojami metaboliškai sveiki asmenys.
Šios išvados rodo, kad vertinant sveikatą reikia taikyti ne tik svorio rodiklius, bet ir kitus metodus.
Daugiau nei svarstyklės: Nauji požiūriai į sveikatos vertinimą
Nors tradiciškai vertinant svorį daugiausia remiamasi KMI skaičiavimais, sveikatos priežiūros specialistai dabar pripažįsta, kad išsamiam sveikatos vertinimui reikia pažangesnių rodiklių.
Šiuolaikiniai metodai apima kūno sudėties analizę, matuojant riebalų ir raumenų santykį, o ne bendrą svorį. Juosmens apimtis ir juosmens ir klubų santykis suteikia vertingos informacijos apie visceralinius riebalus, kurie yra stipresnis rizikos sveikatai rodiklis nei bendras svoris.
Be to, metabolinės sveikatos rodikliai,įskaitant kraujospūdį, toleranciją gliukozei ir cholesterolio kiekį, dažnai parodo tikslesnį sveikatos būklės vaizdą nei svarstyklių rodmenys. Širdies ir kraujagyslių būklės įvertinimas taip pat rodo, kad aktyvumo lygis ir širdies sveikata gali būti svarbesni už susirūpinimą dėl svorio.
Šie įvairiapusiai matavimai padeda nustatyti iš tiesų rizikingus asmenis, kurie nėra priskiriami supaprastintoms svorio kategorijoms.
