Mokslininkai nustatė, kad svorio kontrolė daugiausia priklauso nuo prefrontalinės žievės funkcijos, o ne vien nuo valios pastangų. Ši smegenų sritis valdo sprendimų priėmimą ir impulsų kontrolę, susijusią su maisto pasirinkimu. Tyrimai rodo, kad asmenys, kurių prefrontalinės dalies aktyvumas stipresnis, sėkmingiau dalyvauja svorio metimo programose. Aplinkos veiksniai, stresas, prastas miegas ir mitybos įpročiai gali sutrikdyti šią svarbią smegenų funkciją. Supratus šiuos neurobiologinius mechanizmus, galima taikyti veiksmingesnius metodus nei tradicinės valios pastangomis grindžiamos svorio valdymo strategijos.
Svorio valdymo neuromokslas: Naujos mokslinių tyrimų išvados
Nors ankstyvosios teorijos daugiausia dėmesio skyrė kalorijų balansui, naujausi neuromoksliniai tyrimai atskleidė, kad svorio reguliavimas susijęs su sudėtingais smegenų mechanizmais, neapsiribojančiais paprastais aritmetiniais skaičiavimais.
Tyrimai rodo, kad pagumburis reguliuoja alkio signalus per tokius hormonus kaip leptinas ir grelinas, kurie nutukimo atveju gali sutrikti.
Smegenų vaizdavimas rodo, kad pakitusi nervinė reakcija į maisto signalus, ypač atlygio ir vykdomosios kontrolės srityse.
Stanfordo universiteto mokslininkai nustatė konkrečias nervų grandines, kurios daro įtaką valgymo elgesiui nepriklausomai nuo alkio.
Kai šios grandinės sutrinka, jos gali užgožti įprastus sotumo signalus ir paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės, nepaisant tinkamos mitybos, sunkiai kontroliuoja porcijas.
Šie duomenys rodo, kad svorio reguliavimas labiau priklauso nuo neurobiologinių veiksnių nei vien nuo valios pastangų.
Kaip jūsų prefrontalinė žievė daro įtaką valgymo sprendimams
Prefrontalinė žievė yra smegenų sprendimų priėmimo ir impulsų kontrolės centras, atliekantis pagrindinį vaidmenį renkantis maistą ir valgant. Tyrimai rodo, kad ši sritis valdo konkuruojančius signalus tarp tiesioginio atlygio už maistą ir ilgalaikių sveikatos tikslų.
Geriausiai veikianti prefrontalinė žievė padeda žmonėms atsispirti kaloringoms pagundoms, nes įvertina maistinę vertę ir malonumą. Tačiau tokie veiksniai kaip stresas, prastas miegas ir tam tikri mitybos įpročiai gali susilpninti prefrontalinės žievės veiklą, todėl susilpnėja savireguliacija.
Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad asmenys, kurių prefrontalinė aktyvacija yra stipresnė, sėkmingiau dalyvauja svorio valdymo programose, o tai leidžia manyti, kad svorio metimo intervencijos, kuriomis siekiama sustiprinti prefrontalinę sritį, gali būti veiksmingesnės nei valios pastangomis grindžiami metodai.
Kodėl tradicinės dietos nesėkmingos: Smegenų ryšys
Nepaisant dešimtmečius gyvuojančios tradicinės išminties, skatinančios riboti kalorijų kiekį ir didinti fizinį krūvį, tradicinės dietos nuolat pasižymi dideliu nesėkmingų rezultatų skaičiumi, nes maždaug 80-95 % dietos dalyvių per 1-5 metus atgauna prarastą svorį.
Tyrimai rodo, kad ši nesėkmė kyla dėl to, kad nepaisoma smegenų biologijos. Tradicinėse dietose dėmesys sutelkiamas tik į elgesio pokyčius, tačiau neatsižvelgiama į neurologinius veiksnius, kontroliuojančius apetitą, potraukį ir atlygio kelius.
Smegenys aktyviai priešinasi svorio metimui naudodamos kompensacinius mechanizmus, įskaitant padidėjusią grelino gamybą, pakitusį nervinį atsaką į maisto signalus ir sumažėjusį prefrontalinės žievės aktyvumą kalorijų ribojimo metu.
Be to, neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad pati lėtinė dieta gali pakenkti kognityvinės kontrolės tinklams, o tai dar labiau kenkia ilgalaikei sėkmei.
Norint veiksmingai valdyti svorį, reikia taikyti metodus, skirtus šioms neurobiologinėms adaptacijoms.
Genetiniai veiksniai, formuojantys smegenų reakciją į maistą
Ne tik smegenų fiziologija, bet ir genetika atlieka svarbų vaidmenį nustatant individualią reakciją į maistą ir svorio reguliavimą. Tam tikri genų variantai daro įtaką apetito reguliavimui, skonio pomėgiams ir medžiagų apykaitos efektyvumui, sukurdami polinkius, kurie labai skiriasi įvairiose populiacijose.
Tyrimais nustatyti keli pagrindiniai genetiniai veiksniai:
- FTO genų variacijos turi įtakos sotumo signalams;
- BDNF mutacijos turi įtakos atlygio apdorojimui;
- MC4R variantai keičia alkio suvokimą;
- DRD2 genai turi įtakos dopamino jautrumui maisto dirgikliams.
Šie genetiniai polinkiai paaiškina, kodėl vienodos dietos skirtingiems žmonėms duoda labai skirtingus rezultatus.
Supratus genetinį profilį, galima pritaikyti individualias mitybos strategijas, kurios veikia kartu su paveldėtais neurologiniais polinkiais, o ne prieš juos.
Aplinkos trigeriai ir jų poveikis nervinėms atlygio sistemoms
Nors reakcijos į maistą neurologinį pagrindą sudaro genetika, aplinkos veiksniai daro didelę įtaką smegenų atlygio sistemoms, dažnai viršydami natūralų apetito reguliavimą.
Šiuolaikinė aplinka bombarduoja žmones maisto užuominomis – reklamomis, lengvai prieinamu labai skaniu maistu ir socialinėmis valgymo normomis, kurios stimuliuoja dopamino kelius net tada, kai nėra alkio.
Tyrimai rodo, kad pakartotinai veikiant šiems dirgikliams susiformuoja sąlyginis atsakas, kai vien aplinkos ženklai suaktyvina nervines atlygio grandines.
Tyrimai, atlikti naudojant fMRI technologiją, atskleidė, kad asmenų, kovojančių su svorio kontrole, smegenų aktyvumas atlygio centruose, kai jiems pateikiamos maisto užuominos, padidėja, palyginti su tais, kurie išlaiko sveiką svorį, o tai rodo, kad aplinkos veiksniai laikui bėgant perkalibruoja atlygio slenksčius.
Mokslu pagrįstos strategijos, padedančios palaikyti sveiką smegenų veiklą siekiant numesti svorio
Supratus šią aplinkos įtaką, galima imtis veiksmingų intervencinių priemonių, kurios padėtų susigrąžinti nervinę valgymo elgesio kontrolę.
Tyrimai rodo, kad yra keletas įrodymais pagrįstų metodų: reguliarus fizinis aktyvumas didina smegenų neurotrofinio faktoriaus kiekį ir taip stiprina neuroplastiškumą; pakankamas miegas optimizuoja prefrontalinės žievės funkciją, kad būtų geriau priimami sprendimai; dėmesingumo praktika stiprina vykdomosios kontrolės tinklus.
Mitybos intervencijos, kurių metu akcentuojamos omega-3 riebalų rūgštys ir antioksidantai, palaiko nervų sveikatą, o protarpinis badavimas gali skatinti neurogenezę.
Socialinės paramos struktūros taip pat atlieka svarbų vaidmenį, nes teikia dopaminerginį atlygį, kuris pakeičia su maistu susijusį malonumą.
Šios intervencijos kartu atkuria smegenų atlygio ir vykdomosios kontrolės sistemų pusiausvyrą, sukurdamos tvarias neurologines sąlygas svoriui reguliuoti, nesiremiant valios pastangų ištekliais.
Svorio valdymo ateitis: Neurologinis požiūris, o ne valios jėga
Dauguma tradicinių svorio valdymo programų daugiausia remiasi valios pastangomis ir ribojančiomis dietomis, tačiau nauji neurologiniai tyrimai rodo, kad šis metodas iš esmės neteisingai supranta, kaip smegenys reguliuoja valgymo elgseną.
Ateities svorio valdymo strategijos greičiausiai bus nukreiptos į neurologinius mechanizmus, o ne į sąmoningą susilaikymą. Mokslininkai kuria intervencines priemones, kurios keičia neuronines grandines, susijusias su atlygio apdorojimu, vykdomosiomis funkcijomis ir homeostazės reguliavimu.
Tai neinvaziniai smegenų stimuliavimo metodai, farmakologinis gydymas, skirtas konkrečioms neuromediatorių sistemoms, ir kognityvinio mokymo programos, skirtos sustiprinti prefrontalinę impulsyvaus valgymo kontrolę.
