Kiekvieną kovą, kai tik nutirpdavo paskutinis sniegas, močiutė eidavo į mišką su mediniu krepšeliu. Grįždavo su dėmėtais lapais, kuriuos džiovindavo ant laikraščio virtuvėje. Kai klausdavau, kam jie, atsakydavo tą patį: „Nuo visko.”

Tik dabar, trisdešimtyje, supratau, ką ji turėjo galvoje.

Augalas, kurį atpažįsti iš dėmių ant lapų

Tai plautė – Pulmonaria officinalis. Nedidelis daugiametis augalas, užaugantis iki trisdešimties centimetrų, su plaukuotais stiebais ir kiaušiniškais lapais, nusėtais baltomis dėmėmis. Žiedai keičia spalvą iš rožinės į mėlyną – pagal tai ją atpažinsi iš tolo net be jokio augalų žinyno.

Močiutė rinkdavo nuo kovo iki gegužės, kol augalas žydi. „Po žydėjimo jau ne tas pats – jėga dingsta,” – sakydavo ji. Ir mokslinė literatūra rodo, kad buvo teisi: veikliųjų medžiagų – gleivių ir taninų – koncentracija didžiausia būtent žydėjimo metu.

Gleivingieji junginiai padengia sudirgusį kvėpavimo takų audinį, padeda sumažinti kosulio intensyvumą ir gali palengvinti gleivių atkosėjimą. Taninai veikia kaip natūralus antiseptikas ir gali mažinti uždegimą. Dėl šių savybių plautė šimtmečius buvo naudojama kvėpavimo problemoms – nuo paprasčiausio peršalimo iki bronchito.

Kaip močiutė ruošdavo – ir kaip darau aš

Jos receptas buvo paprastas kaip ir ji pati: valgomasis šaukštas džiovintos plautės, trys šimtai mililitrų verdančio vandens, dešimt minučių po dangčiu. Gerdavo du kartus per dieną – ryte ir vakare. „Kai pradeda skaudėti gerklę arba atsiranda kosulys – iš karto gerk, nelaukdama,” – sakydavo ji. Ir gerdavo iki trijų savaičių arba kol simptomai praeidavo.

Bet arbata buvo tik pradžia. Šviežius lapus ji sutrindavo ir dėdavo kaip kompresą ant sumušimų ir patempimų – sakė, kad mažina uždegimą ir skausmą. Voniai paruošdavo du šimtus gramų lapų, užpildavo dviem litrais verdančio vandens ir palikdavo penkiolika minučių. „Po tokios vonios kaulus nustoja maudyti,” – kartodavo ji kiekvieną vakarą.

Kartais į vonią įpildavo levandų ar čiobrelių – sakydavo, kad sustiprina poveikį. Nežinau, ar tai tiesa, bet kvapas virtuvėje po tokio užpilo buvo toks, kad prisimenu iki šiol.

Ar tai tikrai veikia?

Atvirai – klinikinių tyrimų vis dar trūksta. Tai nėra vaistas, ir niekas neturėtų jo vartoti vietoj gydymo. Bet tradicinio naudojimo istorija ilga, gleivių ir taninų poveikis kvėpavimo takams aprašytas mokslinėje literatūroje, o liaudies medicina retai išlieka šimtmečius be priežasties.

Dabar kiekvieną pavasarį einu į mišką su savo krepšeliu. Renku plautę, džiovinu ant laikraščio – kaip ji. Ir kiekvieną kartą, kai dedu lapus – prisimenu jos virtuvę, tą kvapą ir tą ramų balsą: „Nuo visko.”