Stovėjau prie vyšnios ir žiūrėjau, kaip sūnus Lukas tiesia ranką link blizgančio gintarinio lašo ant kamieno. Lipnus, tamprus, kvepiantis medžiu. „Aš irgi taip darydavau,” – pagalvojau nostalgiškai. Visi taip darėme.
Bet tada prisiminiau pokalbį su gastroenterologu Mindaugu, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Nuo to laiko į medžių sakas žiūriu visiškai kitaip.
„Žmonės galvoja – natūralu, vadinasi, saugu,” – pasakė jis per vizitą, kai užsiminiau apie vaikystės prisiminimus. „Bet mūsų skrandis tiesiog neturi fermentų, galinčių tai suvirškinti. Derva praeina per visą sistemą nepakitusi – tarsi plastikinis kamuoliukas.”
Kodėl organizmas negali jos apdoroti
Pasirodo, medžių sakai – visiškai kitoks dalykas nei maistas. Sudėtingos polimerinės struktūros, kurių organizmas tiesiog negali suskaidyti. Praeina pro skrandį, pro žarnas, ir keliauja toliau nepakitusios.
„Problema ta, kad pakeliui ji gali sukelti rimtų bėdų,” – aiškino Mindaugas, piešdamas schemą ant popieriaus lapo. „Pūtimas, spazmai, pakitęs tuštinimasis – tai švelniausi simptomai. O jei žmogus jau turi kokių nors žarnyno problemų, pavyzdžiui, uždegiminę žarnyno ligą, rizika dar didesnė.”
Lipni konsistencija tam tikrais atvejais gali net sukelti obstrukciją – užsikimšimą. Gydytojas pasakojo matęs pacientų, kuriems prireikė klinikinio įsikišimo. „Ypač vaikai rizikuoja,” – pridūrė jis. „Nes kramto daugiau ir dažniau.”
Alerginės reakcijos ir paslėpti pavojai
Yra dar vienas dalykas, apie kurį retai kas pagalvoja. Sergantys medžiai kaupia dervoje patogenus ir toksinus – tai jų gynybos mechanizmas prieš kenkėjus. Kramtydami tokią saką galime gauti dalykų, kurių tikrai nenorime savo organizme.
„Dokumentuoti kontaktinio dermatito atvejai, sisteminės alerginės reakcijos,” – vardijo Mindaugas, skaičiuodamas ant pirštų. „Burnos dirginimas, niežėjimas, patinimas – dar švelniausias scenarijus. Pasitaiko ir rimtesnių atvejų.”
Vaikams su susilpnėjusia imunine sistema rizika dar didesnė. Oportunistinės infekcijos nėra juokas – ypač jei derva paimta nuo akivaizdžiai sergančio medžio.
Paukščiai gali, mes – ne
Gal matėte, kaip paukščiai ar voverės kramto medžių dervą? Jie turi specializuotas virškinimo sistemas, pritaikytas tokiam maistui per tūkstančius evoliucijos metų. Mes – ne.
„Evoliucija mums nedavė tokio įrankio,” – šypsojosi gydytojas. „Tai, kad kažkas auga gamtoje, dar nereiškia, kad mums tinka. Nuodingų grybų irgi pilna miškuose.”
Supratau svarbią pamoką: „natūralu” ir „saugu” – visai ne sinonimai.
Ką pasakiau sūnui
Grįžęs namo papasakojau Lukui viską paprastais žodžiais. Kad medis tą saką gamina sau – žaizdoms gydyti, vabzdžiams atbaidyti. Kad mūsų pilvukai tiesiog nežino, ką su tuo daryti, ir gali supykti.
„O ką tada kramtyti?” – paklausė jis truputį nusivylęs, žiūrėdamas į vyšnią.
Nusipirkome jam tikros kramtomosios gumos – saugios, skirtos žmonėms. Dar įdėjau į kuprinę obuolį ir riešutų. Kartais paprasčiausias pokalbis su specialistu apsaugo nuo bėdų, apie kurias net nepagalvotum.
