Daugelis mėgėjų sodininkų medžių priežiūrą pradeda tik pavasariui įsibėgėjus – kai saulė jau šildo, pumpurai brinksta, o sodas atgyja. Deja, iki to laiko kai kurie procesai jau būna negrįžtamai pakenkę medžiams. Patyrę augintojai tai puikiai žino ir kritiškai svarbius darbus atlieka daug anksčiau – dar tada, kai daugelis apie sodą nė negalvoja.
Vasario pabaiga ir kovas yra tas trumpas langas, kai medžiai itin pažeidžiami. Būtent šiuo metu jie patiria didžiausią stresą, kuris gali lemti rimtus pažeidimus visam sezonui. Ir būtent dabar viena paprasta procedūra gali apsaugoti jūsų vaismedžius nuo problemų, kurias vėliau taisyti bus per vėlu.
Kodėl vėlyva žiema tokia pavojinga medžiams
Kai sniegas traukiasi ir dienos temperatūra kyla, prasideda klastingas ciklas. Dieną saulė stipriai įkaitina tamsią žievę – ji gali įšilti net iki +15–20 °C, nors aplinkos temperatūra vos virš nulio. Dėl to medžio audiniai pradeda „busti”, sulčių tekėjimas aktyvėjasi.
O naktį temperatūra vėl nukrenta žemiau nulio. Mobilizuotos sulos užšąla, plečiasi ir tiesiogine prasme traiško ląsteles iš vidaus. Taip atsiranda vadinamieji šalčio įtrūkimai – vertikalios žaizdos žievėje, kurios tampa vartais grybinėms ligoms ir kenkėjams.
Šis ciklas – dienos atšilimas, nakties peršalimas – kartojasi visą vasarį ir kovą, palaipsniui ardydamas audinius. Medis išeikvoja daug energijos žaizdoms „užgydyti”, nukreipdamas išteklius nuo pavasarinio augimo ir derliaus formavimo.
Paprasta apsauga, kurią daugelis ignoruoja
Sprendimas paprastas – balinimas, t. y. baltos dangos užtepimas ant kamieno ir pagrindinių šakų. Balta spalva atspindi saulės spindulius, neleidžia žievei per dieną pernelyg įšilti ir taip apsaugo nuo destruktyvaus šiluminio šoko.
Svarbu tai daryti būtent vasarį–kovą – kol medis dar miega ir kol įšalimo–atšilimo ciklai aktyviausi. Gegužę balinimas jau nebetenka prasmės: pavojingiausias laikotarpis jau praeina.
Geresnė receptūra už gryną kalkę
Daugelis sodininkų naudoja gryną gesintą kalkę, tačiau tai ne pats geriausias pasirinkimas. Patyrę augintojai maišo kalkę su moliu ir karvių mėšlu. Kodėl?
Molis pagerina sukibimą – danga nebus taip lengvai nuplaunama ankstyvų pavasario lietų. Be to, molis užpildo smulkias žievės įtrūkėles, užkirsdamas kelią grybų sporoms prasiskverbti.
Karvių mėšlas sustiprina mišinio rišamąsias savybes ir suteikia papildomų mikroelementų. Toks derinys išlieka ant žievės ilgiau ir suteikia geresnę apsaugą nei plika kalkė.
Kaip teisingai pasiruošti
Prieš tepant mišinį, senesnius medžius būtina nuvalyti kietu šepečiu. Nuo kamieno reikia pašalinti negyvos žievės pleiškanas, kerpes ir samanas – jose gali slėptis grybų sporos bei kenkėjų lervos. Be to, ant švaraus paviršiaus danga prilips tolygiai ir laikysis ilgiau.
Tepti geriausia sausą, debesuotą dieną, kai temperatūra vidutinė. Tiesioginė saulė sukelia per greitą džiūvimą ir nuvarvėjimą, o lietus nuplaus mišinį, kol jis nespėjo sukietėti.
Teisingai atliktas balinimas apsaugo žievę nuo įtrūkimų, sumažina ligų riziką ir leidžia medžiui visą energiją skirti gausiam žydėjimui bei derliui.
