Kovo pabaigoje nutariau sutvarkyti sodą. Nusipirkau kalkių, paruošiau mišinį ir kruopščiai nubalinau visus medžius – obelis, vyšnias, slyvas, net jaunus sodinukus ir dekoratyvinius medelius. Atrodė gražiai. Kol praėjo mėnuo ir sodininkas Antanas, atėjęs pažiūrėti mano obelų, sustojo prie vyšnių ir ilgai tylėjo.
„Tu jas visas nubalinai?” – paklausė. Linktelėjau. Jis papurtė galvą: „Kelias iš jų greičiausiai nematys kito pavasario.”
Šeši medžiai, kurių NIEKADA negalima balinti
Antanas paaiškino tai, ko niekas nesako ant kalkių pakuočių.
Pirma – jauni sodinukai iki penkerių metų. Jų žievė dar plona ir jautri. Kalkės užkemša poras, nudegina audinius. Medelis silpsta ir tampa lengvu grobiu ligoms.
Antra – vyšnios ir trešnės. Jų žievė lygesnė ir švelnesnė nei obelų. Kalkės ją tiesiogiai pažeidžia, sukelia įtrūkimus, per kuriuos patenka grybelinės infekcijos.
Trečia – slyvos ir abrikosai. Šie kaulavaisiai jautriai reaguoja į bet kokį cheminį poveikį. Jaunų kamienai gali giliai sutrūkti.
Ketvirta – spygliuočiai. Eglės, pušys, kedrai turi dervomis prisotintą žievę, kuri juos natūraliai saugo. Kalkės sutrikdo šią sistemą ir trukdo vandens garų mainams.
Penkta – jau pažeisti ar sergantys medžiai. Kalkės įsiskverbia į esamas žaizdas ir pagreitina puvimo procesus.
Šešta – dekoratyviniai medžiai. Jie natūraliai prisitaikę prie temperatūros svyravimų. Balinimas užgožia gražią žievės faktūrą ir sutrikdo natūralius procesus.
Kuriuos medžius GALIMA ir REIKIA balinti
„Tai ką tada balinti?” – paklausiau nusivylęs.
Antanas nusišypsojo. „Brandžias obelis ir kriaušes. Tas, kurioms jau daugiau nei penkeri–septyneri metai. Kurių žievė stora, šiurkšti, supleišėjusi.”
Jis paaiškino balinimo logiką. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų. Vasario–kovo mėnesiais saulė įkaitina tamsią žievę iki dešimties laipsnių, prasideda sulų tekėjimas. Naktį temperatūra nukrenta žemiau nulio – sultys užšąla ir žievė suskyla.
„Bet tai tinka tik seniems medžiams su stora žieve,” – pabrėžė jis. „Jauniems geriau mechaninė apsauga – baltas audinys ar specialios apsaugos.”
Ką daryti, jei jau nubalinai netinkamus
Antanas paguodė: „Ne visi mirs. Bet stebėk atidžiai. Jei pamatysi dervų tekėjimą, įtrūkimus ar džiūstančias šakas – iškart gydyk sodo tepalu.”
Jis patarė nuo jaunų medelių nuplauti kalkes, kiek įmanoma. Ir kitą kartą – naudoti ne kalkes, o specialius sodo dažus, kurie elastingesni ir leidžia žievei kvėpuoti.
Dar vienas dalykas: balinimo laikas. Pavasarį balinti prasminga tik tada, jei nebalinai rudenį. Ir tik vasario–kovo mėnesiais, kol pumpurai nebrinksta. Balandį ar gegužę – jau per vėlu, procedūra nebeturi prasmės.
Ko išmokau iš šios klaidos
Trys mano vyšnios tą vasarą pradėjo džiūti. Viena nepergyveno žiemos. Jauni sodinukai – lėčiau augo nei turėjo.
Bet senos obelys, kurias balinau teisingai – klestėjo. Antanas buvo teisus: balinimas veikia, bet tik tinkamiems medžiams ir tinkamu laiku.
Dabar kiekvieną rudenį balinu tik brandžias obelis ir kriaušes. Jaunus medelius saugau audiniu. Kaulavaisius ir spygliuočius – palieku ramybėje.
Kartais geriausias dalykas, kurį gali padaryti savo sodui – tiesiog nieko nedaryti.
