Draugas, pamatęs, ką darau savo mažame miesto darželyje, tik papurtė galvą. „Tu rimtai? Kaip toje pasakoje apie Pinokį?” – paklausė jis, vos tramdydamas juoką. Taip, aš užkasiau kažką į žemę. Ne, nelaukiu, kad išaugs medis su auksiniais vaisiais.

Tai buvo eksperimentas, kuris truko kelis mėnesius. Idėja atrodė kiek keista, bet turėjo mokslinį pagrindą. Norėjau patikrinti, ar sena liaudies išmintis turi bent kiek tiesos – ar tam tikri metaliniai daiktai gali pagerinti dirvos būklę ir padėti augalams.

Ką iš tiesų užkasiau ir kodėl

Į savo lysves įkasiau kelias senas vario lydinio monetas. Ne dėl prietarų ir ne tikėdamasis stebuklo – tiesiog norėjau išbandyti, kaip metalų korozija veikia dirvos chemiją.

Mokslas čia paprastas: kai moneta koroduoja drėgnoje dirvoje, ji išskiria geležies ir vario jonus. Šie mikroelementai tam tikromis sąlygomis tampa prieinami augalams. Ypač tai aktualu rūgščiose dirvose, kur geležies tirpumas didesnis ir augalai ją lengviau įsisavina.

Tai nėra stebuklinga priemonė – poveikis lėtas ir subtilus. Bet miesto sode, kur dirva dažnai nualinta ir trūksta mikroelementų, net nedidelis papildymas gali turėti reikšmės.

Kaip tai padariau

Pasirinkau lysves šalia įsitvirtinusių vaismedžių. Monetas įkasiau maždaug 15–20 cm gylyje – ten, kur yra aktyviausia šaknų zona. Išdėsčiau po kelias monetas kvadratiniam metrui, kad pasiskirstymas būtų tolygus.

Svarbu buvo pasirinkti tinkamas monetas. Naudojau mažas, vario lydinio monetas – jos oksiduojasi palaipsniui ir nekelia toksiškumo rizikos. Didesnių ar aštrių metalo gabalų vengiau – jie gali sužeisti dirbant žemę.

Monetas įdėjau į aeruotą dirvą ir lengvai sutankinau, kad būtų geras kontaktas su žeme. Laiką pasirinkau drėgnesnį – tai pagreitina koroziją ir jonų išsiskyrimą.

Ko galima tikėtis

Būkime realistai: tai ne stebuklas ir ne greitas sprendimas. Per kelis mėnesius pastebėjau subtilių pokyčių – šiek tiek žalesnę lapiją tose lysvėse, kur anksčiau augalai atrodė pablyškę. Sumažėjo chlorozės požymių – tai būklė, kai lapai gelsta dėl geležies trūkumo.

Efektai tiesiogiai priklausė nuo dirvos pH ir drėgmės. Ten, kur dirva buvo rūgštesnė ir drėgnesnė, monetų korozija vyko greičiau, o rezultatai – akivaizdesni. Neutralioje ar šarminėje dirvoje poveikis būtų minimalus.

Svarbu suprasti: tai papildoma priemonė, ne pagrindinė. Kompostas, dirvos tyrimai ir įprastos trąšos lieka svarbiausi.

Ar verta bandyti

Jei turite nedidelį miesto sodą ir norite eksperimentuoti – kodėl gi ne. Kelios senos monetos nieko nekainuoja, o procesas įdomus. Bet prieš tai verta žinoti keletą dalykų.

Pirma, pasitikrinkite, ar jūsų sklypas tikrai jūsų. Nuomojamose teritorijose ar bendruomenės soduose gali galioti apribojimai dėl dirvos keitimo. Kai kuriose vietose gali būti ir paveldosaugos taisyklių.

Antra, veskite užrašus – kur ir ką užkasėte. Taip išvengsite nemalonių siurprizų vėliau ravėdami ar persodindami.

Trečia, nepersistenkite. Kelios monetos kvadratiniam metrui – daugiau nei pakanka. Per didelis metalo kiekis gali tapti toksiškas augalams.

Folkloras ir tikrovė

Liaudies tikėjimai apie užkastą turtą, kuris pagerina žemę, egzistuoja daugelyje kultūrų. Mano draugas priminė „Pinokį”, kur medinukas užkasa auksines monetas tikėdamasis, kad išaugs pinigų medis. Suprantama, tai pasaka.

Bet kaip dažnai būna, po senais tikėjimais slypi kruopelė tiesos. Metalų mikroelementai iš tiesų gali praturtinti dirvą – tik procesas vyksta lėtai, be jokios magijos, ir priklauso nuo daugybės faktorių.

Ar rekomenduočiau visiems? Ne. Ar pats tęsiu šį eksperimentą? Taip. Nes kartais įdomiausi atradimai prasideda nuo klausimo: „O kas būtų, jei…”