Šiandien daugelis net nesusimąsto apie šį skystį ir tiesiog išpila jį į kriauklę. O juk dar visai neseniai jis buvo vertinamas ne mažiau nei patys agurkai – galbūt net labiau. Mūsų seneliai ir proseneliai žinojo kažką, ką šiuolaikinis žmogus pamiršo.

Kalbame apie paprastą, pigų ir kiekvienuose namuose randamą produktą, kurį per šimtmečius naudojo darbininkai, kariai ir namų šeimininkės. Jis padėdavo atsigauti po sunkaus darbo, nuramindavo skrandį ir net buvo laikomas savotiška namų vaistine. Įdomiausia, kad mokslininkai tik dabar pradeda suprasti, kodėl ši sena tradicija iš tiesų veikė.

Kas slepiasi už šios senovinės tradicijos

Marinuotų agurkų sultys – arba, tiksliau tariant, sūrymas – buvo įprastas namų ūkio produktas jau nuo senovės Mesopotamijos laikų. XIX–XX amžiaus pradžioje Amerikoje imigrantai ir darbininkai rėmėsi namų gamybos ar gatvėje parduodamu agurkų sūrymu dėl kelių paprastų priežasčių: jis buvo pigus, greitai atgaivindavo ir, kaip manyta, turėjo sveikatos naudos.

Tradicinis marinavimo tirpalas – tai ne šiaip vanduo su druska. Jame vyksta sudėtingi procesai: Lactobacillus ir Leuconostoc bakterijos paverčia agurkų cukrų pieno rūgštimi, sukurdamos būdingą rūgštumą. Tirpalo pH siekia maždaug 3,2–3,8, o druskos koncentracija – apie 5–8 procento. Būtent ši kombinacija ir suteikia sulčių savybes, dėl kurių jos buvo taip vertinamos.

Elektrolitai, mėšlungiai ir pykinimas – ką sako mokslas

Vienas populiariausių teiginių – kad agurkų sultys padeda nuo raumenų mėšlungių. Įdomu, kad nedideli klinikiniai tyrimai iš tiesų patvirtina beveik akimirksniu malšinantį poveikį. Tik mechanizmas netikėtas: greičiausiai veikia ne druskos įsisavinimas, o nervinis refleksas, kurį sukelia rūgštus skystis gerklėje.

Didelis natrio kiekis teoriškai daro šį skystį veiksmingu elektrolitų šaltiniu po fizinio krūvio. Taip pat yra duomenų, kad acte esanti druska gali šiek tiek sumažinti cukraus kiekio kilimą kraujyje po valgio.

Vis dėlto svarbu suprasti: tyrimų mėginių skaičius nedidelis, o antiemetinių (nuo pykinimo) duomenų mažai. Mokslininkai lieka atsargūs, nors bendruomenės išmintis per kartas rodė aiškią tendenciją.

Kaip iš tikrųjų naudojo agurkų sultis

Praktinis panaudojimas buvo įvairus. XIX ir XX amžiaus pradžios darbininkai gerdavo sūrymą, kad išvengtų alpimo ir raumenų silpnumo karštomis dienomis. Romos legionai ir Antrojo pasaulinio karo kariai rėmėsi raugintais agurkais ir jų sultiniu dėl lengvo pernešimo.

Namų šeimininkės naudojo šį skystį dar išradingiau:

• viduje – nuo mėšlungių, pykinimo ir pagirių,
• išorėje – smulkiems negalavimams,
• virtuvėje – marinuoti mėsai, pastiprinti sriuboms, gaminti greitas marinuotas daržoves.

Šeimos maišydavo sultis į padažus ir net kokteilius. Niekas nebuvo švaistoma – tai buvo pragmatiškumo ir išradingumo epocha.

Kada reikia atsargumo

Ne visos agurkų sultys vienodai vertingos. Komerciniai produktai dažnai turi 300–500 mg natrio 30 gramų porcijoje – tai nemaža dalis dienos normos. Daugelis masinės gamybos stiklainių yra paruošti acto pagrindu ir pasterizuoti, todėl jose nelieka gyvų laktobakterijų.

Dažni priedai: kalcio chloridas, kalio sorbatas, natrio benzoatas, pridėtinis cukrus ar dažikliai. Visa tai sumažina produkto vertę.

Tiems, kurie nori gauti tikrąją naudą, rekomenduojama rinktis fermentuotus, nepasterizuotus produktus arba gamintis patiems. Paprastas namų receptas: 2–3 šaukštai ne joduotos druskos vienam litrui vandens, agurkai ir prieskoniai pagal skonį – krapai, česnakas, garstyčių sėklos, juodieji pipirai.

Ar verta grįžti prie senų tradicijų

Mūsų proseneliai galbūt nežinojo tikslių mechanizmų, bet jų praktinė išmintis dažnai pasiteisindavo. Marinuotų agurkų sultys – puikus to pavyzdys. Jos nėra stebuklingas vaistas, bet kaip pigus, natūralus elektrolitų šaltinis su galima probiotine nauda tikrai nusipelno daugiau dėmesio nei kriauklė.

Tik svarbu rinktis tinkamą produktą ir nepamiršti saiko – ypač tiems, kas stebi natrio kiekį ar turi inkstų problemų.