Kompostą gaminu jau dešimt metų. Visada tas pats – suverti žolę, lapus, maisto atliekas, palauki pusmetį ar ilgiau. Lėta, nuobodi procedūra.
Pernai vasarą aplankiau senelį kaime. Jo kompostas atrodė kitaip – tamsus, trupantis, kvepiantis žeme. O juk pradėjo jį tik prieš porą mėnesių.
„Kaip tau taip greitai pavyko?” – paklausiau.
Jis nusišypsojo ir įnešė iš sandėliuko butelį limonado.
„Tai mano paslaptis jau dvidešimt metų”
Senelis atidarė butelį ir pradėjo pilti tiesiai ant komposto krūvos. Du litrai saldaus gazuoto gėrimo – ant supuvusių lapų ir daržovių likučių.
„Ar tu rimtai?” – paklausiau.
„Visiškai rimtai,” – atsakė jis. – „Cukrus – tai maistas bakterijoms. Angliarūgštė – padeda skaidyti kietas skaidulas. Po savaitės pamatysi skirtumą.”
Paėmė šakes ir viską gerai išmaišė. Paaiškino, kad deguonis irgi būtinas – be maišymo niekas neveiks.
Mokslas už šios gudrybės
Grįžęs namo pradėjau domėtis. Pasirodo, senelio metodas turi visiškai logišką paaiškinimą.
Cukrus – greitas energijos šaltinis mikroorganizmams. Kai jie gauna lengvai įsisavinamų angliavandenių, pradeda sparčiai daugintis. Daugiau bakterijų – greitesnis skaidymas.
Rūgštingumas – padeda ardyti celiuliozę, tą atsparią medžiagą, iš kurios sudaryti augalų ląstelių sienelės. Todėl kieti lapai ir šakos greičiau suyra.
Angliarūgštė – sukuria mažas oro kišenėles, kurios pagerina aeraciją. O aerobinės bakterijos dirba greičiausiai.
Viskas logiška. Bet kodėl niekas apie tai nekalba?
Kaip tai padariau pats
Grįžau namo ir iškart išbandžiau. Mano komposto krūva stovėjo nuo pavasario – žolė, lapai, daržovių žievelės. Tamsi, bet dar toli gražu ne gatava.
Pirmas žingsnis – nupirkau du litrus pigiausio limonado. Svarbu, kad būtų saldus ir gazuotas, ne dietinis.
Antras žingsnis – tolygiai užpyliau ant visos krūvos paviršiaus.
Trečias žingsnis – gerai išmaišiau šakėmis, kad skystis pasiskirstytų ir įeitų oro.
Po to – tik stebėjau ir retkarčiais palaisčiau vandeniu, kai paviršius išdžiūdavo.
Kas nutiko per keturias savaites
Pirma savaitė. Krūvos viduje pakilo temperatūra. Kai įkišau ranką gilyn – karšta. Bakterijos pradėjo dirbti.
Antra savaitė. Tūris sumažėjo maždaug trečdaliu. Spalva ėmė tamsėti.
Trečia savaitė. Atsivėrė – kvapas pasikeitė. Nebesmirdėjo puvimu, atsirado žemiškas aromatas.
Ketvirta savaitė. Išmaišiau ir pamačiau – juoda, trupanti masė. Tikras kompostas.
Anksčiau laukdavau šešis mėnesius. Dabar – vos mėnesį.
Dar vienas senelio triukas
Kai papasakojau seneliui apie rezultatus, jis pridūrė dar vieną gudrybę.
„Jei nori dar greičiau,” – pasakė jis, – „sumaišyk šaukštą cukraus, šimtą gramų mielių ir litrą karšto vandens. Užpilk ir išmaišyk.”
Mielės – gyvi organizmai, kurie iškart pradeda fermentaciją. Su jomis kompostas subręsta dar dvigubai greičiau.
Išbandžiau ir tai. Su mielėmis – trys savaitės iki gatavo komposto. Neįtikėtina.
Kam tinka toks greitas kompostas
Senelis perspėjo – greitas kompostas ypač tinka daržovėms, kurioms reikia daug maisto.
Pomidorai, agurkai, kopūstai – jie džiaugiasi tokia dirva. Lapinės salotos ir špinatai irgi puikiai auga.
Šakniniams – morkoms, burokėliams – toks kompostas gerina struktūrą ir skonį.
Dabar kiekvieną rudenį paruošiu naują krūvą, užpilu limonado, ir pavasarį jau turiu juodąjį auksą sodui.
Dvidešimt metų senelis naudojo šį triuką. Dabar – ir aš.
