„Pabarskyk pelenų aplink salotų lysvę – šliužai neis.” Šį patarimą turbūt girdėjo kiekvienas, kas bent kartą bandė auginti daržoves. Jį perduoda iš kartos į kartą, kartoja interneto forumuose ir tiki net patyrę sodininkai. Tik bėda ta, kad jis neveikia.
Kaip atsirado šis mitas
Idėja atrodo logiška: sausi, šiurkštūs pelenai turėtų būti nemaloni kliūtis minkštakūniams. Be to, pelenų visada buvo po ranka – kas degino malkas, tas turėjo ir pelenų. Keli kartai, kai po pelenų barstymo šliužų lysvėje sumažėdavo, buvo prisiminti ir perpasakoti. Kartai, kai pelenai nepadėjo – pamiršti.
Taip anekdotas tapo patarimu. Patarimas – tradicija. O tradicija – „išbandytu metodu”, kurio niekas iš tiesų nekontroliavo.
Kas iš tikrųjų nutinka pelenams
Štai kur prasideda problemos. Sausi pelenai iš tiesų yra šiurkštūs ir dulkėti. Tačiau jie tokie išlieka tik tol, kol nesušlampa.
Pirmas ryto rasas, pirmas lietus ar tiesiog drėgna naktis – ir pelenai sušlampa. Tada jie sukempa į lygią pastą, per kurią šliužai juda be jokių problemų. Tas pats įvyksta, kai šliužas tiesiog išskiria daugiau gleivių – jis gali „perlipti” per pelenų barjerą nesusižeisdamas.
Be to, drėgni pelenai išskiria tirpias druskas ir šarminius junginius, kurie išteka į dirvą. Barjeras dingsta, o dirvoje lieka cheminiai likučiai.
Ką sako mokslas
Kontroliuojami bandymai nuosekliai rodo tą patį: šliužai nesunkiai kerta tiek sausą, tiek drėgną pelenų sluoksnį. Tyrėjai stebėjo, kad šliužai nevengia pelenų nei dėl kvapo, nei dėl tekstūros – jie tiesiog slysta per juos ir eina prie maisto.
Rezultatai vienodi įvairiose klimato zonose ir skirtinguose dirvožemiuose. Pelenai tiesiog nėra efektyvi šliužų kontrolės priemonė.
Kodėl pelenai gali net pakenkti
Jei pelenai bent jau nekenktų – būtų pusė bėdos. Tačiau perteklinis jų naudojimas sukelia realių problemų.
Dirvožemio pH pakitimas. Pelenai yra šarminiai. Reguliariai barstant juos aplink augalus, dirvos pH kyla. Tai gali pakenkti rūgštesnę dirvą mėgstantiems augalams – šilauogėms, rododendrams, hortenzijoms.
Maistinių medžiagų disbalansas. Pelenuose gausu kalcio ir kalio, bet šių elementų perteklius gali blokuoti kitų mikroelementų – geležies, mangano, cinko – įsisavinimą. Augalai pradeda stokoti maistinių medžiagų, nors dirvoje jų lyg ir pakanka.
Druskų kaupimasis. Didelės pelenų dozės gali sukelti druskų sankaupas, kurios kenkia šaknims ir mažina sėklų daigumą.
Dulkių poveikis. Smulkios pelenų dalelės gali nusėsti ant lapų ir trukdyti fotosintezei. Taip pat jos dirgina kvėpavimo takus, jei daug dirbate su pelenais.
Tai nereiškia, kad pelenų negalima naudoti sode. Tačiau jų paskirtis – saikingas dirvožemio kalkinimas, o ne kova su šliužais.
Kas iš tikrųjų veikia
Jei pelenai nepadeda, kas tada? Yra keletas įrodytą efektyvumą turinčių metodų.
Rankinis rinkimas. Paprasčiausia ir efektyviausia. Vakare ar anksti ryte, kai šliužai aktyvūs, tiesiog surinkite juos rankomis ir išneškite iš sodo. Nemalonu, bet veikia.
Alaus spąstai. Įkaskite į žemę nedidelį indą, pripilkite alaus. Šliužai lenda į vidų ir nuskęsta. Reikia reguliariai keisti.
Lentų ar drėgnų skudurų spąstai. Padėkite šalia lysvių lentą ar drėgną audinį. Ryte po juo rasite pasislėpusius šliužus – juos galėsite lengvai surinkti.
Vario juostos. Varis sukelia šliužams nemalonų pojūtį, panašų į silpną elektros iškrovą. Vario juostos aplink vazonus ar pakeltines lysves gali būti efektyvios.
Geležies fosfato granulės. Šiuolaikiniai šliužų masalai su geležies fosfatu yra efektyvūs ir saugūs naminiams gyvūnams bei laukiniams gyvūnams. Naudokite pagal instrukcijas.
Natūralūs priešai. Ežiai, rupūžės, kai kurios vabalų rūšys ir paukščiai minta šliužais. Draugiška aplinką jiems – mažiau šliužų jūsų sode.
Kultūrinės praktikos. Pašalinkite šiukšles ir augalų likučius, kur šliužai mėgsta slėptis. Laistykite ryte, ne vakare – taip dirvos paviršius per naktį bus sausesnis.
Nė vienas metodas nėra tobulas, bet jų derinys duoda geresnių rezultatų nei mitais paremti patarimai. O pelenus palikite ten, kur jie iš tikrųjų naudingi – komposte ar saikingam dirvos kalkinimui.
