Kažkada užtekdavo stiklinės vandens, riebesnių pusryčių ir kelių valandų miego. Dabar? Visa diena į balą. Galva plyšta, rankos dreba, o kartu su fiziniu blogumu ateina ir tas keistas, sunkiai apibūdinamas kaltės jausmas. Jei atpažįstate save — nesate vieni. Ir tai, ką kūnas jums signalizuoja tais rytais, verta išgirsti, kol dar ne vėlu.
Pradėkime nuo to, kas apskritai yra pagirios. Nes tai — ne tiesiog „per daug išgėriau”. Tai visas kompleksas procesų, vykstančių organizme vienu metu.
Alkoholis nusausina kūną — todėl ir tas nenumaldomas troškulys ryte. Jis sutrikdo miegą: net užmigus, poilsis būna paviršutiniškas ir neatstatantis. Skaidydamas alkoholį, organizmas gamina acetaldehidą — toksišką medžiagą, kuri ir sukelia didžiąją dalį blogos savijautos. O dar prisideda uždegiminės reakcijos, cukraus svyravimai ir išderintas nervų sistemos darbas. Trumpai tariant, pagirios — tai jūsų kūno protestas.
Kodėl su amžiumi darosi vis blogiau
Daugelis pastebi tą patį: dvidešimtmetyje po linksmo vakaro atsikeldavai beveik nieko nejausdamas, o po trisdešimties tas pats kiekis paguldo visai dienai. Kodėl?
Priežasčių kelios. Su metais lėtėja medžiagų apykaita, o kepenys alkoholį skaido vis lėčiau. Organizme mažėja vandens, todėl toksinai koncentruotesni. Prastėja miego kokybė net ir be alkoholio, o su juo ji subyra visai. Ir dar viena, mažiau maloni tiesa — reguliariai geriant, organizmas nusidėvi, o jo gebėjimas atsigauti silpsta.
Kitaip tariant, sunkėjančios pagirios — tai ne tik amžiaus, bet ir kaupiamosios žalos ženklas.
Tas keistas nerimas kitą rytą
Yra pagirių dalis, apie kurią kalbama rečiau nei apie galvos skausmą, nors ji vargina ne mažiau. Tai — rytinis nerimas. Anglakalbiai net sugalvojo jam atskirą pavadinimą: „hangxiety”, pagirių nerimas.
Pažįstamas jausmas? Atsibundi ir be jokios aiškios priežasties užplūsta neramumas. Atrodo, kažką ne taip padarei, kažką ne taip pasakei, nors iš tikrųjų nieko baisaus nenutiko. Kalta ne sąžinė, o chemija.
Alkoholis laikinai ramina nervų sistemą, todėl vakare atrodo, kad atsipalaiduoji. Bet kūnas siekia pusiausvyros, tad kitą dieną nervų sistema tarsi „atšoka” į priešingą pusę — į padidintą jautrumą ir nerimą. Kuo daugiau ir dažniau geriama, tuo ryškesnis šis efektas.
Klastingiausia tai, kad nuo šio nerimo dažnai vėl griebiamasi… alkoholio. Juk vakare jis „vėl nuramins”. Ir taip tyliai formuojasi ratas, kuriame gėrimas tampa ne malonumu, o būdu susidoroti su paties gėrimo pasekmėmis.
Būtent čia daugelis nė nepastebi, kaip peržengia ribą. Nes tai vyksta ne per dramatiškus įvykius, o per mažus, kasdienius sprendimus — vieną taurę vakare, vieną „vaistą” ryte.
Pavojinga riba, kurios daugelis nepastebi
O dabar — apie tai, apie ką kalbėti nemėgstama. Yra vienas įprotis, kuris atrodo nekaltas, bet iš tikrųjų yra vienas aiškiausių įspėjamųjų signalų.
Tai — gydytis pagirias alkoholiu. Rytinis alus, „kad palengvėtų”. Taurelė, numalšinanti drebulį. Iš pirmo žvilgsnio — tik būdas prastumti sunkų rytą. Iš tikrųjų tai gali būti požymis, kad organizmas jau reikalauja alkoholio, o ne tik jo nori.
Kai gėrimas pradedamas naudoti kaip vaistas nuo paties gėrimo pasekmių, užsidaro pavojingas ratas. Vakare geriama, kad atsipalaiduotum. Ryte — kad atsigautum. Ir taip diena iš dienos, kol riba tarp „mėgstu išgerti” ir „nebegaliu be to” ištirpsta visai.
Būtent tokiais atvejais vis dažniau prisimenamas alkoholio kodavimas kaip realus, o ne tolimas sprendimas. Ir dažniausiai apie tai galvojama ne dieną, o naktį — tyliai, kai niekas nemato, kai kaltės jausmas pasiekia piką.
Kaip atskirti „linksmą vakarą” nuo problemos
Retas žmogus nusigeria vieną vakarą ir tampa priklausomas. Priklausomybė ateina tyliai, per įpročius, kurie iš pradžių atrodo visiškai normalūs.
Kada verta sunerimti? Kai vakaro taurė tampa būtinybe, o ne pasirinkimu. Kai vis dažniau geriama vienam. Kai pažadai „šiandien tik vieną” nuolat lūžta. Kai be alkoholio darosi neramu, dirglu, sunku užmigti. Ir — svarbiausia — kai patys pradedate slėpti, kiek iš tikrųjų išgeriate.
Nė vienas iš šių ženklų atskirai dar nieko nereiškia. Bet keli kartu — jau rimtas signalas.
Ypač klaidina įsitikinimas „aš juk geriu tik savaitgaliais”. Regis, kas čia tokio? Tačiau ir savaitgalinis, bet reguliarus ir gausus gėrimas organizmui kenkia ne mažiau — o kartais net labiau, nes kartą per savaitę suvartojamas kiekis būna įspūdingas. Priklausomybė nesivadovauja kalendoriumi. Jai svarbu ne kuri savaitės diena, o tai, ar be alkoholio žmogus jaučiasi laisvas, ar jau ne.
Gera žinia, kurios dažnai negirdime
Visa tai skamba niūriai, bet yra ir kita pusė. Priklausomybė — viena tų problemų, iš kurios tikrai galima išeiti. Ir kuo anksčiau imamasi veiksmų, tuo lengviau.
Kūnas turi nuostabų gebėjimą atsigauti. Vos po kelių savaičių blaivybės daugelis pastebi, kad grįžo miegas, atsirado energijos, prašviesėjo mąstymas, dingo tas nuolatinis rytinis blogumas. Kepenys pradeda gytis, stabilizuojasi kraujospūdis, geresnė būna ir nuotaika.
Tad kitą kartą, kai po vakarėlio galva atrodys tuoj sprogs, pagalvokite ne tik apie tabletę nuo galvos skausmo. Pagalvokite, ką kūnas jums sako. Nes kartais sunkiausios pagirios yra ne bausmė už vieną vakarą, o kvietimas kai ką pakeisti — kol tas kvietimas dar švelnus.
Pagirios praeina per dieną. Bet įprotis, kuris jas sukelia, savaime nepraeis. Jį reikia pastebėti — ir, jei reikia, ryžtis paprašyti pagalbos. Tai ne silpnumas. Tai bene protingiausias sprendimas, kokį galima priimti sunkų rytą. O geriausia, kad tokį sprendimą galima priimti bet kada — nebūtina laukti, kol taps visai nepakeliama.
