Ar tiesa, kad žydinčios rūgštynės tampa nebetinkamos vartoti? O gal tai tik dar vienas mitas, sklindantis tarp daržininkų? Daugelis iš mūsų mėgsta pavasarį prisiskinti šviežių rūgštynių sriubai ar į salotas, bet ką daryti, kai ant jų jau pasirodė žiedynas? Ir kaip yra su kitais augalais – dilgėlėmis, garšvomis, kiaulpienėmis? Ar jų skonis ir nauda taip pat keičiasi pradėjus žydėti?
Rūgštynės – ne tokios nekaltos, kaip atrodo?
Rūgštynės – tai vienas iš pirmųjų žalumynų, pasirodančių darže pavasarį. Jos rūgštokos, gaivios, vitaminų kupinos – iš jų verdamos sriubos, gaminami troškiniai ar net glotnučiai. Tačiau su šiuo augalu reikėtų elgtis atsargiai, ypač kai jis pradeda žydėti.
Viena iš priežasčių – oksalo rūgštis, kurios kiekis augale pradeda smarkiai augti rūgštynėms bręstant. Oksalo rūgštis nėra pavojinga mažais kiekiais, bet kai jos vartojama per daug, ji gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo, trikdyti kalcio pasisavinimą, ypač vaikams ir jautriems žmonėms.
Kodėl žydinčios rūgštynės nebetinka maistui?
Kai rūgštynės pradeda žydėti, jų skonis tampa aštresnis ir kartesnis, lapai – kietesni, o maistinė vertė – mažėja. Taip pat oksalo rūgšties kiekis didėja, todėl ekspertai rekomenduoja vartoti tik jaunas, šviežias rūgštynes, dar prieš žydėjimą.
Žydinčios rūgštynės nėra nuodingos, bet jos praranda savo vertingąsias savybes, tampa sunkiau virškinamos, o skonio atžvilgiu – gerokai prastesnės. Todėl kulinarijoje tokie lapai paprastai nenaudojami.
Ne tik rūgštynės: kokie dar augalai keičiasi pradėjus žydėti?
Daugelis laukinių ar daržo augalų tinka maistui tik iki žydėjimo. Kai kurie jų ne tik praranda skonį, bet netgi gali tapti sunkiau virškinami ar kaupti kartumą. Štai keli pavyzdžiai:
Dilgėlės – vitaminų bomba, bet laiku
Dilgėlės – vienas iš vertingiausių laukinių augalų pavasarį. Jose gausu geležies, vitamino C, kalcio ir baltymų. Tačiau jas rekomenduojama rinkti tik kol dar nepradėjo žydėti, nes vėliau jų lapai tampa kietesni, labiau dilgčioja, o maistingųjų medžiagų kiekis sumažėja.
Po žydėjimo dilgėlės dažnai naudojamos ne maistui, o trąšoms – daržininkai iš jų gamina fermentuotą dilgėlių „mirkalą“, kuris puikiai tręšia dirvą.
Garšvos – kol dar švelnios
Garšvos (Aegopodium podagraria) vis dar vadinamos „lietuviškais špinatais“. Jaunos, blizgančios, šviesiai žalios garšvų viršūnėlės tinka į sriubas, omletus, pyragus. Tačiau joms pradėjus žydėti, skonis tampa aitrus, lapai – šiurkštūs, o aromatas – mažiau malonus.
Dėl to garšvas rekomenduojama rinkti balandžio–gegužės mėnesiais, kol jos dar nepasiekė žydėjimo fazės.
Kiaulpienės – ne tik salotoms, bet ir medui
Kiaulpienės – dar vienas ankstyvas augalas, kurio žiedai ir lapai naudojami kulinarijoje. Lapai skanūs tik iki žydėjimo, vėliau jie kartėja. Jauni kiaulpienių lapai puikiai tinka salotoms – jie primena rukolą, bet turi švelnesnį kartumą. Žiedai renkami medaus ar sirupo gamybai, tačiau su stiebais reikia elgtis atsargiai, nes juose esantis lateksas gali būti dirginantis.
Špinatai, mangoldai ir lapinės daržovės – taip pat turi ribą
Nors ne laukiniai augalai, bet ir špinatai, mangoldai bei lapiniai burokėliai turi savybę peržydėti – kai jie pradeda leisti žiedynus, jų lapai tampa kartūs, kietėja, o augalo jėgos pereina į sėklų formavimą. Dėl to rekomenduojama juos nuskinti vos užaugus reikiamam dydžiui, nelaukiant žydėjimo.
Kaip atpažinti, kada metas sustoti?
Jei matote, kad augalas:
pradeda leisti žiedynus ar stiebus,
Reklamakeičia lapų spalvą į tamsesnę ar raudoną,
skonis tampa kartus ar aitrus,
lapai tampa kietesni, plaukuoti arba dygūs,
Reklama
tai ženklas, kad maistui šis augalas jau paseno. Jis dar gali būti naudojamas trąšoms ar kaip pašaras, bet ne kaip šviežias ingredientas jūsų lėkštėje.
Ar tai pavojinga sveikatai?
Mažais kiekiais net ir peržydėję augalai dažniausiai nėra pavojingi, tačiau:
gali sukelti virškinimo sutrikimų, jei augalas sunkiai suvirškinamas,
Reklamadėl oksalo rūgšties pertekliaus gali būti žalingi žmonėms, turintiems inkstų problemų,
kartumas gali rodyti medžiagas, kurios erzina skrandį arba kepenis.
Todėl taisyklė paprasta – maistui naudokite tik jaunus, šviežius, iki žydėjimo surinktus žalumynus, o vėliau juos palikite gamtai arba kompostui.
