Atidariau šaldytuvą pasiimti pieno ir po pirštais pajutau šlapią kraštą. Po daržovių stalčiais tyliai telkšojo bala. Nubraukiau ją sausa šluoste. Grįžau po valandos — vanduo vėl ten.
Iš pradžių galvojau, kad kažkas išsiliejo. Paskui — kad genda kompresorius, ir jau mintyse skaičiavau naujo šaldytuvo kainą. Meistras Justas, vos įėjęs, net nesirengė nieko ardyti.
„Ką darai, kai plauni vidų?” — paklausė ramiai. Atsakiau, kad tik nušluostau lentynas. Jis linktelėjo ir pirštu parodė į galinę sienelę, žemai, beveik prie dugno. Ten, pasirodo, buvo maža skylutė, kurios anksčiau net nebuvau pastebėjęs.
Iš kur šaldytuve apskritai atsiranda vanduo
Šaldytuvas nuolat kovoja su drėgme. Kai atidarai dureles, į vidų patenka šiltas kambario oras. Susitikęs su šaltomis sienelėmis jis virsta kondensatu — mažais lašeliais, kurie nuvarva žemyn. Tai visiškai normalu. Kiekvienas veikiantis šaldytuvas „prakaituoja”.
Klausimas tik, kur tas vanduo nuteka.
„Įprastai jis nubėga pats. Tam ir yra ta skylutė,” — paaiškino Justas. Gamintojai galinėje sienelėje palieka mažą drenažo angą, pro kurią kondensatas nuteka į padėkliuką prie kompresoriaus, kur šiluma jį išgarina. Sistema tyli, nematoma ir veikia tol, kol užsikemša.
Yra ir antra priežastis, dėl kurios drėgmės susidaro daugiau nei įprasta — dažnas ar netvarkingas durelių varstymas. Kaskart, kai durys atlapotos ilgiau, į vidų įsiveržia šiltas oras, o kondensato susidaro tiek, kad drenažas vos spėja.
Maža skylutė, kurią dauguma praeina pro akis
Būtent čia slypi visa paslaptis. Ta drenažo anga — vos kelių milimetrų. Į ją lengvai patenka maisto trupiniai, lapų skiautelės, o šaltuoju metu ji dažnai užšąla ledo kamščiu.
Kai kanalas užblokuotas, kondensatas nebeturi kur dėtis. Jis kaupiasi, grįžta atgal ir po stalčiais susitelkia į tą pačią balą, kurią aš vis braukiau.
Justas patraukė stalčius ir parodė: aplink angą buvo susikaupusi tamsi, klampi nuosėda. „Matai? Čia ne gedimas. Čia purvas,” — pasakė ir nusišypsojo. Dvi minutes prieš tai buvau tikras, kad reikės pirkti naują techniką.
Kaip atkimšti drenažą per dešimt minučių
Darbas paprastas, bet tvarka svarbi.
Pirmiausia šaldytuvą reikia ištraukti iš elektros lizdo — jokių išimčių. Tada išimami apatiniai stalčiai ir sausai iššluostomas susikaupęs vanduo, kad nesimaišytų po kojomis.
Galinėje sienelėje surandama drenažo anga. Į ją atsargiai kišamas vatos krapštukas, minkštas šepetėlis arba lankstus plastikinis strypelis. Svarbu nespausti per jėgą ir nenaudoti nieko aštraus — kanalą lengva pažeisti.
Kai kamštis pajuda, pro angą švelniai perpilamas šiltas vanduo. Jis pats išplauna likučius ir atkuria tekėjimą. Aplinka nusausinama, stalčiai grąžinami atgal.
Po valymo pravartu vidų dar ir visiškai nusausinti: išimti lentynas, nuvalyti kampus ir griovelius nepūkuota šluoste, o dureles trumpam palikti praviras, kad likusi drėgmė išsisklaidytų. „Tiek. Dabar mėnesį pamiršk,” — pridūrė Justas, plaudamas rankas.
Kai kaltas ne drenažas, o durų guma
Būna, kad kanalą išvalai, o bala vis tiek grįžta. Tada kalta ne anga, o durų sandariklis — ta minkšta guma aplink dureles. Jei ji sukietėjusi, įtrūkusi ar deformuota, į vidų nuolat sunkiasi šiltas drėgnas oras, ir kondensato susidaro tiek, kad drenažas nebespėja.
Dažniausia klaida — sandariklio niekada neplauti. Ten kaupiasi purvas, guma praranda lankstumą ir nebeprigula. Kita klaida — grūsti į šaldytuvą karštą ar neuždengtą maistą: garai tiesiogiai virsta vandeniu ant lentynų.
Yra senas, bet tikslus būdas patikrinti, ar guma dar sandari. Įsprausk paprastą popieriaus lapą tarp durų ir korpuso, uždaryk dureles ir švelniai patrauk. Jei lapas laikosi tvirtai ir vienodai aplink visą rėmą — sandariklis geras. Jei kur nors išslysta lengvai — būtent ten prasiskverbia oras.
Apeik taip visą durų perimetrą. Ten, kur lapas kliba, guma nebedirba, ir anksčiau ar vėliau apačioje vėl atsiras ta pati bala. Jei įtrūkimai matomi, o testas išslysta daugelyje vietų — sandariklį metas keisti.
Ką daryti, kad bala nebegrįžtų
Kai kartą išsivalai, verta įsivesti paprastą įprotį. Maždaug kartą per mėnesį drenažo angą pravalyti prevenciškai — dar prieš jai užsikemšant. Užtrunka minutę, o sutaupo valandas braukymo.
Taip pat pravartu reguliariai perbraukti durų sandariklį drėgna šluoste ir nusausinti: švari, lanksti guma prigula kur kas geriau nei apkibusi purvu. Karštą maistą prieš dedant į vidų reikia atvėsinti ir uždengti — kitaip garai patys prisidirba tos drėgmės, kurios paskui ieškai apačioje. Ir stalčius verta retkarčiais ištraukti bei nusausinti kampus, kur drėgmė mėgsta pasislėpti.
„Devynios balos iš dešimties — ne gedimas, o priežiūros klausimas,” — apibendrino Justas. „Šaldytuvas retai lūžta staiga. Jis dažniau tyliai užsikemša, o žmogus galvoja, kad atėjo galas technikai.”
Aš savo šaldytuvą tąkart išgelbėjau vatos krapštuku ir dešimčia minučių. Naujo pirkti nereikėjo. O ta maža skylutė gale dabar — pirmas dalykas, kurį patikrinu, vos pamatęs drėgmę.
