Tėvai turėtų vengti keleto elgesio būdų, kurie kenkia besiformuojančiai vaikų savigarbai. Savikritika ir neigiamas kalbėjimas apie kūną moko vaikus atidžiai vertinti savo išvaizdą. Kova neišsprendžiant konfliktų modeliuoja prastą konfliktų valdymą. Emocijų atmetimas paverčia vaikų jausmus negaliojančiais. Jų lyginimas su kitais suponuoja sąlyginę vertę. Lėtinis nerimas be sveikų įveikos mechanizmų didina vaikų nerimo sutrikimų riziką . Šie modeliai sukuria pagrindą vaikų požiūriui į save ir bendravimui su kitais visą gyvenimą. Poveikis tęsiasi ne tik vaikystėje.
Savikritika ir neigiamas kalbėjimas apie kūną
Kai tėvai vaikų akivaizdoje save kritikuoja arba neigiamai kalba apie savo kūną, jie netyčia sukuria žalingus modelius, kurie gali formuoti vaikų savęs suvokimą daugelį metų.
Vaikai mokosi stebėdami, įsisavindami tėvų požiūrį į save. Tokios pastabos, kaip „atrodau stora” arba „nekenčiu savo raukšlių”, moko vaikus taip pat griežtai vertinti savo išvaizdą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai dažnai kritikuoja savo kūną, yra labiau linkę į neigiamą kūno įvaizdį ir žemesnę savivertę.
Tėvai savo kalboje turėtų praktikuoti užuojautą sau, modeliuoti sveiką savęs priėmimą, o ne įtvirtinti dažnai nerealius visuomenės fizinius standartus.
Kova ir neišspręstas konfliktas su partneriu
Tėvų elgesio įtaka neapsiriboja vien tik į save nukreiptais komentarais, bet apima ir tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Kai tėvai įsitraukia į priešiškus ginčus, vaikai dažnai internalizuoja šiuos konfliktus, manydami, kad jie gali būti už juos atsakingi arba kad santykiai iš prigimties susiję su antagonizmu.
Tyrimai rodo, kad neišspręstų tėvų konfliktų liudininkai mažina vaikų savivertę ir didina nerimą. Nors nesutarimai yra normalus reiškinys, tai, kaip tėvai juos valdo ir sprendžia, yra esminis pavyzdys.
Vaikams naudinga, kai jie stebi pagarbią diskusiją, kompromisą ir sprendimą, o ne nuolatinę įtampą ar audringus ginčus. Sveikas konfliktų sprendimas moko vaikus vertingų santykių įgūdžių ir stiprina jų saugumo ir savivertės jausmą.
Vaiko emocijų ar rūpesčių atmetimas
Vaiko emocinių išgyvenimų atmetimas gali labai pakenkti jo besiformuojančiam savęs suvokimui ir emocijų reguliavimo gebėjimams. Kai tėvai į ašaras atsako „nustok verkti” arba sumenkina baimes sakydami „nėra ko bijoti”, jie nuvertina teisėtus jausmus, kuriuos vaikai dar tik mokosi išgyventi.
Toks atmetimas moko vaikus, kad jų emocijos yra nepriimtinos arba nesvarbios. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių jausmai nuolat atmetami, dažnai susiduria su emocinio intelekto problemomis, vėliau gyvenime sunkiai atpažįsta savo emocijas ir gali išsiugdyti nesveikus įveikos mechanizmus.
Vietoj to tėvai turėtų pripažinti jausmus, net ir tada, kai jie nepatinka, ir taip palaikyti svarbų emocinį saugumą, kurio vaikams reikia sveikam psichologiniam vystymuisi.
Vaiko lyginimas su kitais
Nors vaiko lyginimas su broliais ir seserimis, bendraamžiais ar net jaunesniais tėvais gali padaryti ilgalaikės žalos besiformuojančiam vaiko savęs vertinimui. Tokie teigiami ar neigiami palyginimai moko vaikus, kad jų vertė yra reliatyvi kitų atžvilgiu, o ne savaime suprantama.
Reguliariai lyginami vaikai dažnai išsiugdo konkurencinę mąstyseną arba, atvirkščiai, nepilnavertiškumo jausmą, kuris išlieka ir suaugus. Jie gali susidurti su perfekcionizmu arba vengti rizikos, bijoti nesėkmės.
Vietoj to tėvai turėtų pripažinti kiekvieno vaiko unikalias savybes, pasidžiaugti individualia pažanga ir nustatyti asmeninius kriterijus. Toks požiūris skatina sveiką savigarbą, grindžiamą savęs pripažinimu, o ne išoriniu patvirtinimu ar lyginimu.
Lėtinio nerimo ir streso reakcijos
Vaikai perima emocinius modelius iš aplinkos, todėl tėvų nuolatinis nerimas ir stresas daro ypatingą įtaką besivystančiam protui. Kai globėjai reguliariai demonstruoja nevaldomą streso reakciją, t. y. nuolatinį nerimą, katastrofizavimą ar paniką, vaikai tokį elgesį įsisavina kaip normalų įveikos mechanizmą.
Tyrimai rodo, kad nuolat nerimaujančių tėvų vaikams dažniau pasireiškia nerimo sutrikimai. Taip atsitinka dėl genetinio polinkio ir elgesio modelio. Tačiau tėvai, demonstruojantys sveiką streso valdymą, suteikia vaikams atsparumo įgūdžių.
Nors kartais stresas yra neišvengiamas, tėvai pirmiausia turėtų modeliuoti konstruktyvias streso įveikimo strategijas: giliai kvėpuoti, ramiai pasikalbėti apie problemas ir prireikus ieškoti tinkamos pagalbos.
Nuolatinis pažadų ir įsipareigojimų nevykdymas
Pagrindinis pasitikėjimo raidos vaikystėje ramstis kyla iš tėvų patikimumo ir nuoseklumo. Kai tėvai nuolat laužo pažadus, vaikai įsisąmonina žinią, kad jų poreikiai nereikšmingi, o santykiai nepatikimi.
Tyrimai rodo, kad vaikams, susidūrusiems su šablonišku įsipareigojimų laužymu, dažnai kyla pasitikėjimo problemų, kurios tęsiasi ir suaugus. Tai kenkia jų pasitikėjimui savimi ir gebėjimui sukurti saugų prisirišimą. Net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi sulaužyti pažadai – pamiršti dalyvauti mokyklos renginyje ar atšaukti suplanuotus užsiėmimus – kaupiasi vaiko psichologinėje sistemoje.
Tėvai turėtų praktikuoti prisiimti realius įsipareigojimus ir laikytis duoto žodžio, mokydami vaikus, kad patikimumas yra vertingas ir pasiekiamas.
Neigiamos kalbos apie kitus už jų nugaros
Kaip nuoseklus pažadų laikymasis kuria pasitikėjimą, taip ir tai, kaip tėvai kalba apie kitus, daro didelę įtaką besiformuojančiai vaikų vertybių sistemai. Kai tėvai įprastai kritikuoja, tyčiojasi ar spėlioja apie kitus, kai jų nėra, vaikai tokį elgesį įsisavina kaip priimtiną.
Toks modelis moko vaikus, kad santykiai yra sąlyginiai ir kad žmonių vertę galima menkinti už jų nugarų. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie yra dažnų neigiamų kalbų liudininkai, gali pradėti jaustis nesaugūs, galvodami, ką apie juos sako tėvai, kai jų nėra.
Vietoj to tėvai gali modeliuoti pagarbų bendravimą, konstruktyvią kritiką ir empatiją – net ir aptardami sudėtingas situacijas ar asmenis. Toks požiūris padeda vaikams išsiugdyti autentišką savigarbą, pagrįstą tikra pagarba sau ir kitiems.
Nesveikų įveikos mechanizmų modeliavimas
Nors tėvai gali to ir nesuvokti, tačiau streso, nusivylimo ar emocinio diskomforto metu jų naudojamos įveikos strategijos tampa stipriais mokymo momentais jų vaikams. Kai suaugusieji nuolatos griebiasi nesveikų mechanizmų – perdėto alkoholio vartojimo, emocinio valgymo, sprogstamo pykčio ar vengimo elgesio – vaikai juos įsisavina kaip normalią reakciją į gyvenimo iššūkius.
Tyrimai rodo, kad vaikai dažnai atspindi tėvų įveikos stilių ir suaugę. Toks modeliavimas gali neigiamai paveikti jų besivystančią savivertę, nes jie gali perimti neefektyvias strategijas, užuot išmokę sveikos emocinės reguliacijos. Vietoj to tėvai turėtų demonstruoti konstruktyvius metodus, pavyzdžiui, gilų kvėpavimą, bendravimą, fizinį aktyvumą ar tinkamos pagalbos ieškojimą, kai yra prislėgti.
Svarbių sprendimų priėmimas be paaiškinimo
Svarbių sprendimų priėmimas be paaiškinimų
Tėvai, kurie priima svarbius šeimos sprendimus nepateikdami vaikams jų amžių atitinkančių paaiškinimų, gali netyčia pakenkti sveikos savivertės ugdymui .
Kai vaikai neįtraukiami į sprendimų priėmimo procesą be paaiškinimo, jie gali jausti bejėgiškumą ir nereikšmingumą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie supranta svarbių šeimos pokyčių, pavyzdžiui, persikraustymo į kitą gyvenamąją vietą, mokyklos pakeitimo ar šeimos rutinos koregavimo, priežastis, labiau pasitiki gyvenimo pokyčiais.
Veiksmingi tėvai skiria laiko svarbiems sprendimams aptarti vaikams suprantamu lygiu, taip patvirtindami jų, kaip šeimos narių, svarbą. Toks įtraukus požiūris skatina pasitikėjimą, ugdo bendravimo įgūdžius ir padeda vaikams išsiugdyti savarankiškumo jausmą.
