Praktiškas sodininkas išvardija penkis medžius, kurie dažniau sukelia galvos skausmą nei džiugina savo grožiu: sumakas dėl savo nevaldomų atžalų, vyšninis lauras dėl greitai augančių, toksiškų gyvatvorių, juodasis riešutas dėl alelopatinių savybių, verkiančioji tuopa dėl vandens ištroškusių, invazinių šaknų ir didieji ąžuolai dėl masyvių vainikų ir šaknų iškilimų. Aprašymas yra faktinis ir nesentimentalius, atkreipiant dėmesį į realius priežiūros, saugos ir sodinimo konfliktus, kuriuos verta atidžiau išnagrinėti.
Sumakas (Rhus Typhina) — agresyvūs atžalynai ir krūmynų formavimas
Sumakas (Rhus typhina) agresyviai plinta bazinėmis atžalomis ir šoninėmis atžalomis, formuodamas tankius, nepraeinamus krūmynus, kurie gali išstumti ir užgožti aplinkinę augmeniją.
Stebėtojai pastebi greitą kolonizaciją sutrikdytoje dirvoje, kai atžalos išauga už kelių metrų nuo motininių augalų, o tai apsunkina jų sulaikymą.
Valymas reikalauja nuolatinio atžalų ir šaknų fragmentų šalinimo; vien mechaninis kontrolės būdas dažnai yra neveiksmingas.
Nors sumakas padeda kontroliuoti eroziją ir yra maistas laukiniams gyvūnams, jo invazinis pobūdis mažina rūšių įvairovę ir priežiūros efektyvumą.
Sodininkams, įsipareigojusiems prižiūrėti aplinką, patariama nepasodinti jo tvarkomose sodybose ir rinktis neauginančias atžalas alternatyvas, kurios palaiko vietinę biologinę įvairovę ir reikalauja mažiau ilgalaikės
Vyšninis lauras (Prunus Laurocerasus) — greitai auganti, invazinė gyvatvorė su toksinėmis dalimis
Vyšninis lauras (Prunus laurocerasus) sudaro tankias, greitai augančias gyvatvores, kurios gali išstumti vietinę augmeniją ir reikalauja dažno genėjimo, kad išlaikytų formą.
Sodininkai pastebi greitą plitimą, ypač drėgnose Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų vietovėse, kur jis sudaro neperžengiamas užtvaras, mažinančias biologinę įvairovę.
Lapai, sėklos ir žievė turi cianogeninių junginių, kurie, jei nurijami, yra toksiniai gyvūnams ir žmonėms; nupjauti lapai gali kelti pavojų juos tvarkant.
Priežiūra reikalauja pakartotinio pjovimo, genėjimo atliekų šalinimo ir daigų stebėjimo.
Tiems, kurie prižiūri bendruomenės kraštovaizdį, rekomenduojama rinktis neinvazinius visžalius augalus, kurie palaiko laukinę gamtą ir sumažina priežiūros poreikį, taip užtikrinant saugesnį ir tvaresnį gyvatvorių pasir
Juodasis riešutas (Juglans Nigra) — didelis, netvarkingas ir alelopatinis
Įspėjus apie tankias, greitai plintančias gyvatvores ir toksinius lapus kai kuriuose paprastai sodinamuose krūmuose, dėmesys pereina prie kitos rūšies, kurios dydis ir cheminė sudėtis kelia problemų daugelyje sodų: juodojo riešuto (Juglans nigra).
Dėl didelio medžio aukščio ir gausaus lapų bei riešutų kritimo reikia nuolat valyti ir genėti. Dar svarbiau yra tai, kad šaknyse, lapuose ir riešutuose gaminamas juglonas slopina daugelio aplinkinių dekoratyvinių ir valgomųjų augalų augimą, riboja sodinimo galimybes ir kenkia kaimynų pastangoms.
Tiems, kurie nori turėti patrauklius ir produktyvius kiemus, mažesnių, nealelopatinių alternatyvų pasirinkimas sumažina darbo sąnaudas ir apsaugo aplinkinius augalus, remdamas kolektyvinį tvarkymą.
Verkianti gluosnė (Salix Babylonica) — griaunamosios, vandens ieškančios šaknys ir gausūs lapai
Prie vandens telkinių ir žemoje vietovėje verkiančioji gluosnė (Salix babylonica) greitai įsitvirtina su plačia, vandens ieškančia šaknų sistema, kuri gali įsiskverbti į vamzdžius, septinius laukus ir pamatus; kartu su gausiu šakų ir lapų kritimu, ji sukuria nuolatinę šiukšlę ir struktūrinį pavojų, todėl ji netinka tipiniams gyvenamųjų namų sodams.
Tyrimai rodo, kad šaknys agresyviai siekia drėgmės, didindamos remonto išlaidas ir atsakomybę namų savininkams ir kaimynams.
Priežiūra reikalauja dažno genėjimo, valymo ir atsargaus sodinimo toliau nuo komunalinių tinklų.
Tiems, kurie aptarnauja bendruomenes ir klientus, rekomenduojant mažesnius, mažiau invazinius dekoratyvinius augalus, sumažėja priežiūros našta, apsaugoma infrastruktūra ir skatinami saugesni, tvaresni sodinimo pasirinkimai.
Ąžuolas (Quercus Spp.) — labai didelis, šaknų ir šiukšlių problemos
Ąžuolas (Quercus spp.) gali tapti kraštovaizdžio problema, jei jam leidžiama pasiekti brandų dydį: daugelis rūšių pasiekia didelį aukštį ir plačias vainiko šakas, todėl reikalauja daug vietos, reguliaraus struktūrinio genėjimo ir nuolatinio lapų, gilių ir mažų šakų valymo.
Stebėjimai rodo, kad šaknys gali iškelti šaligatvius, įsiskverbti į seklias komunalines sistemas ir agresyviai konkuruoti dėl vandens ir maistinių medžiagų, keliančių stresą netoliese augantiems augalams.
Priežiūros našta tenka prižiūrėtojams ir kaimynams, didindama išlaidas ir saugos riziką dėl krentančių šakų.
Paslaugų orientuotiems bendrų erdvių prižiūrėtojams, pasirenkant mažesnes, mažiau invazines alternatyvas, pavyzdžiui, Kousa dogwood, sumažinama atsakomybė, tuo pačiu išsaugant lajos privalumus ir biologinę įvairovę.
