Mokslininkai nustatė keturias asmenines savybes, kurios yra glaudžiai susijusios su šimtmečio pasiekimu. Pasauliniuose ilgaamžiškumo centruose atlikti tyrimai rodo, kad tikslingas optimizmas, atsparumas stresui, gilūs socialiniai ryšiai ir nuolatinis fizinis aktyvumas gerokai pailgina gyvenimo trukmę. Šios savybės sukuria fiziologinę aplinką, palankią ląstelių sveikatai ir ligų prevencijai. Nors genetika lemia ilgaamžiškumą, šios keturios savybės turi didesnę įtaką nustatant, kas sulauks šimtojo gimtadienio. Įrodymai tiksliai atskleidžia, kaip šios savybės keičia sveikatos būklę.
Tikslingas optimizmas: Šimtamečių žmonių mąstysena
Sulaukusieji šimtojo gimtadienio ir vyresni žmonės pasižymi išskirtiniu psichologiniu profiliu. Tyrimai rodo, kad tikslingas optimizmas yra kertinis šimtamečių bruožas. Šie žmonės išlaiko pozityvius lūkesčius aktyviai siekdami prasmingų tikslų.
Mėlynųjų zonų– regionų, pasižyminčių ypatingu ilgaamžiškumu, – tyrimai rodo, kad šimtamečiai paprastai pasižymi atsparumu nesėkmėms, puoselėja stiprius socialinius ryšius ir palaiko kasdienius ritualus, kurie sustiprina prasmę. Jų optimizmas – tai ne tik pozityvus mąstymas, bet ir pragmatiškas pozityvumas, susietas su konkrečiu tikslu.
Tokia tikslo siekianti mąstysena duoda išmatuojamą fiziologinę naudą, įskaitant sumažėjusius uždegiminius žymenis, pagerėjusią širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą ir sustiprėjusį imuninį atsaką, t. y. biologinius privalumus, kurie kartu pailgina gyvenimo trukmę.
Atsparumas stresui ir gebėjimas prisitaikyti kasdieniame gyvenime
Tikslingas optimizmas yra ilgaamžiškumo pagrindas, tačiau atsparumas stresui yra ne mažiau svarbus biologinis ir psichologinis mechanizmas, pastebėtas ilgaamžiuose žmonėse.
Tyrimai rodo, kad tie, kurie veiksmingai įveikia neišvengiamus gyvenimo iššūkius, išlaiko mažesnį kortizolio kiekį ir patiria mažiau uždegiminių reakcijų. Šimtamečių žmonių tyrimai atskleidžia jų nuostabų gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių be fiziologinio pablogėjimo.
Šis atsparumas pasireiškia per praktinį elgesį: konstruktyvų sunkumų permąstymą, įprastos tvarkos išlaikymą sutrikimų metu ir socialinių ryšių, apsaugančių nuo streso, puoselėjimą. Biologinis poveikis yra reikšmingas – išsaugomos telomeros, pagerėja širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, sustiprėja imuninis atsakas.
Atsparumą galima sustiprinti taikant sąmoningumo praktiką, palaipsniui susiduriant su valdomais stresoriais ir apgalvotais atsigavimo laikotarpiais.
Gilūs socialiniai ryšiai ir integracija į bendruomenę
Nuosekliai atliekamuose longitudiniuose tyrimuose nurodoma, kad tvirti socialiniai ryšiai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, prognozuojančių ilgesnį gyvenimą įvairiose populiacijose. Mėlynųjų zonų,t. y. regionų, pasižyminčių ypatingu ilgaamžiškumu, tyrimai rodo, kad prasminga bendruomenės integracija sukuria apsauginius buferius, apsaugančius nuo fiziologinio pablogėjimo.
Socialinis įsitvirtinimas veikia keliais būdais: mažina uždegimines reakcijas, mažina streso hormonų kiekį ir skatina sveikesnį elgesį dėl teigiamos bendraamžių įtakos. Ryšių kokybė yra svarbesnė už kiekybę, o abipusiai santykiai duoda daugiau naudos nei paviršutiniškas bendravimas.
Darbas bendruomenėje ypač sustiprina ilgaamžiškumo naudą, nes socialinis dalyvavimas derinamas su tikslinga veikla – sukuriama galinga sinergija, stiprinanti tiek fizinį atsparumą, tiek kognityvines funkcijas vyresniame amžiuje.
Nuolatinis fizinis aktyvumas ir apgalvoti mitybos įpročiai
Trys vienas kitą papildantys fizinio judėjimo aspektai prisideda prie išskirtinio ilgaamžiškumo, jei jais nuosekliai užsiimama visą gyvenimą. Pirma, reguliari širdies ir kraujagyslių mankšta stiprina širdies veiklą ir kraujotaką.
Antra, pasipriešinimo treniruotės palaiko raumenų masę ir kaulų tankį senstant.
Trečia, lankstumo treniruotės padeda išsaugoti judrumą ir sąnarių sveikatą.
Ne mažiau svarbi ir sąmoninga mityba– augalų įvairovė, tinkama porcijų kontrolė ir kuo mažesnis itin apdoroto maisto vartojimas. Tyrimai rodo, kad asmenys, kurie laikosi šių įpročių, žymiai rečiau serga lėtinėmis ligomis.
Sėkmingiausi šimtamečiai į šiuos įpročius žiūri ne kaip į laikiną režimą, o kaip į integruotus gyvenimo būdo komponentus. Jų požiūryje drausmė derinama su malonumu, kuriant tvarius modelius, o ne griežtus apribojimus.
