Nupjovėme seną obelį. Liko kelmas – didelis, kietas, neišjudinamas. Paskambinau firmai – kaina šimtas penkiasdešimt eurų. Paskambinau kitai – du šimtai.
Senelis išgirdo ir nusijuokė. „Už ką mokėti? Aš per visą gyvenimą neišleidau nė cento kelmams. Ir jų pašalinau dešimtis.”
Jo metodas – paprastas, nemokamas ir veikia. Tik reikia kantrybės.
Gręžimas, kompostas ir laikas
Senelis parodė, kaip daro jau šešiasdešimt metų.
„Pasiimk grąžtą ir išgręžk skyles per visą kelmo paviršių. Dešimt penkiolika centimetrų gylio, kas penkis centimetrus. Kuo daugiau skylių – tuo geriau.”
Kai skylės paruoštos – užpildyk jas kompostu. Tuo gerai suskaidytu, juodu, pilnu mikroorganizmų.
„Tada – palaistyk. Drėgmė paleidžia procesą. Bakterijos ir grybai pradeda skaidyti medieną iš vidaus.”
Ir viskas. Toliau – tik laukti ir kartais palaistyti, kad neperdžiūtų.
Grybų micelijs – greičiausia versija
Senelis pridūrė triuką, kurio išmoko iš kaimyno mikologo.
„Jei nori greičiau – pridėk grybų micelijo. Austrių grybai ypač gerai skaldo medieną.”
Po to, kai užpildai skyles kompostu – ant viršaus užberk micelijo. Uždek tamsiu audeklu ar plėvele ir palik.
„Grybai kolonizuoja kelmą ir suskaldo ligniną – tą medžiagą, kuri laiko medieną kietą. Per kelis mėnesius kelmas tampa kaip kempinė.”
Jis pridūrė, kad su miceliju procesas sutrumpėja keturiais šešiais mėnesiais, palyginti su vien tik kompostu.
Kiek laiko užtruks – priklausomai nuo medžio
Senelis paaiškino, kad ne visi kelmai vienodi.
„Minkšti lapuočiai – beržas, liepa, obelis – suyra per vieną sezoną. Nuo pavasario iki rudens, ir galima kasti.”
Kieti lapuočiai – ąžuolas, uosis – reikalauja daugiau laiko. Kartais metų ar dviejų.
„Spygliuočiai – vidurys. Jų derva priešinasi puvimui, bet jei išgręži daugiau skylių iš šonų – drėgmė patenka geriau ir procesas eina.”
Jis patarė stebėti ženklus: kai kelmas pradeda tamsėti ir minkštėti – jau galima bandyti skaldyti.
Kai kelmas pasiruošęs – kaip baigti
Po kelių mėnesių (ar metų, priklausomai nuo medžio) kelmas tampa trapus.
„Pasiimk kirvį ar tvirtą kastuvą ir suskaldyk. Mediena bus kaip kempinė – išeis be didelių pastangų.”
Senelis pabrėžė vieną svarbų dalyką: supuvusi mediena sunaudoja daug azoto iš dirvos.
„Kai užpildysi duobę – pridėk organinių trąšų. Kitaip žolė ar augalai toje vietoje blogai augs pirmus metus.”
Užpildyk viršutiniu dirvožemiu ir smėliu, sulygink su aplinka – ir po kelių savaičių net nematysi, kad ten buvo kelmas.
Kodėl tai geriau nei mašinos
Paklausiau senelio, kodėl nesinaudoja technika, jei turi pinigų.
„Pirma – triukšmas ir chaosas. Mašina sudarkys visą kiemą aplink kelmą. Mano metodas – švarus, ramus.”
Antra – kaina. Net jei samdysi pigiausią firmą – šimtas eurų. Jo metodas – nulis.
„Trečia – dirvožemis lieka sveikas. Mašina išverčia viską, sunaikina šaknis aplink. Mano metodas – kelmas tiesiog suyra vietoje, šaknys supūva natūraliai.”
Jis pridūrė dar vieną dalyką: supuvusi mediena tampa puikia organtine medžiaga dirvai. Tai ne atliekos – tai trąšos.
Praėjusį pavasarį išgręžiau tą obelies kelmą, užpyliau kompostu ir miceliju. Rudenį – jis jau buvo minkštas. Šį pavasarį – suskaldžiau per valandą ir pasodinau vietoje gėlių.
Kartais senelių metodai veikia geriau nei bet kokia technika. Reikia tik kantrybės.
