Grotelės atrodė taip, lyg ant jų kas nors būtų kepęs kiekvieną savaitgalį visą vasarą ir nė karto nevalęs. Sluoksniai riebalų, suodžių ir pridegusio maisto likučių. Atrodė beviltiška. Bet po penkių minučių su actu ir kempine — metalas blizgėjo. Ir tam nereikėjo nei brangios chemijos, nei specialių įrankių.
Acto ir vandens mišinys — greičiausias būdas
Paprasčiausias receptas — lygiomis dalimis baltasis actas ir vanduo. Sumaišyti purškiklio buteliuke arba tiesiog dubenyje.
Mišinį tolygiai užpurkšti arba užtepti teptuku ant grotelių ir iešmų. Palikti dešimt–penkiolika minučių. Per tą laiką rūgštis pradeda skaidyti riebalus ir atlaisvina pridegusius sluoksnius.
„Daugelis bando valyti iš karto ir jėga,” — paaiškino vienas patyręs kepėjas. „O reikia tiesiog leisti actui padaryti savo darbą. Penkiolika minučių — ir kempinė daro viską be pastangų.”
Po mirkymo — nuvalyti standžia kempine arba grandikliu. Ne metaliniu šepečiu, kuris gali palikti vielos gabalėlių ant grotelių. Galiausiai — nuskalauti švariu vandeniu ir nusausinti.
Sodos pasta — kai riebalai įsiėdę
Kartais actas vienas nebepadeda. Kai suodžiai ir riebalai sukietėję per kelis sezonus — reikia kažko stipresnio.
Kepimo soda, sumaišyta su trupučiu acto iki tirštos pastos konsistencijos, yra tas stipresnis ginklas. Pastą paskleisti ant kiekvieno nešvaraus paviršiaus storu sluoksniu — neaukoti, geriau per daug nei per mažai.
Dar geriau — sudėti groteles į plastikinį maišelį, iš kurio pašalinti kuo daugiau oro, ir palikti per naktį. Soda veikia lėtai, bet nuosekliai — skaido riebalus sluoksnis po sluoksnio. Iki ryto nešvarumai pradeda atšokti gabalais.
„Pirmas kartas, kai tai padariau — negalėjau patikėti,” — prisipažino kepėjas. „Grotelės buvo juodos. Ryte — sidabrinės. Ir jokio trynimo.”
Po nakties — nušveisti kempine, gerai nuskalauti vandeniu. Jei lieka atkaklesnių vietų — pakartoti su nauja porcija pastos.
Kolos triukas — netikėtas, bet veikia
Fosforinė rūgštis, esanti koloje, skaido riebalus ir karbonizuotas liekanas panašiai kaip pramoninis valiklis. Tik pigiau ir paprasčiau.
Groteles ar iešmus sudėti į didelę talpą arba sandarų maišelį. Užpilti kola tiek, kad metalas būtų visiškai panardinti — ne apipiltas, o panardinti iki kraštų. Trisdešimt minučių — ir apnašos suminkštėja tiek, kad šepetys ar kempinė jas nuima be jokio vargo.
„Žinau, skamba absurdiškai,” — nusijuokė kepėjas. „Bet po to, kai pamatai rezultatą — nustoji klausinėti ir tiesiog darai.”
Metodas ypač gerai veikia ant senų, ilgai nevalytų grotelių, kur kiti būdai jau bejėgiai ir riebalų sluoksnis sukietėjęs kaip betonas.
Paskutinis žingsnis — nuskalauti ir nusausinti
Po bet kurio metodo — būtina kruopščiai nuskalauti švariu tekančiu vandeniu. Acto, sodos ar kolos likučiai ant metalo — ne tai, ko norite ant kitų kepsnių.
Patikrinti kampus ir jungčių vietas, kur nešvarumai mėgsta slėptis. Jei reikia — perbraukti dar kartą drėgna kempine.
Tada nusausinti ir padėti į sausą vietą. Drėgnos grotelės rūdija greičiau nei galvotumėte — ypač jei paliekamos lauke po lietumi.
Visas procesas trunka nuo penkių minučių iki vienos nakties — priklausomai nuo nešvarumų lygio. Pradėkite nuo acto. Jei nepakanka — imkitės sodos. Jei viskas atrodo beviltiška — išbandykite kolą. Vienas iš trijų tikrai suveiks.
