Kas pirma šauna į galvą, kai pievoje po kojomis šmėkšteli gyvatė? Bėgti. Bet kuria kryptimi — tiesiog bėgti. Tik problema ta, kad dažniausiai bėgama be jokio reikalo.
Lietuvoje gyvena dvi dažniausiai sutinkamos gyvatės — angis ir žaltys. Viena nuodinga, kita visiškai nekenksminga. O streso akimirką jos atrodo baisiai panašios — ypač kai gyvatė guli saulėkaitoje ir tu ją pamatai per vėlai. Trys požymiai padeda atskirti per kelias sekundes — bet tik tada, kai žinai, kur žiūrėti.
Trikampė galva — ne visada tai, kuo atrodo
Angies galva plati, aiškiai trikampė, ryškiai atsiskirianti nuo kaklo. Žalčio — ovali, tolygiai pereinanti į kūną. Bet čia slypi spąstai.
Žaltys, pajutęs pavojų, suplokština galvą — ir ji tampa panašiai trikampė. Šnypščia. Net apsimeta, kad puola.
„Pažiūrėjau — galva plati, širdis sustojo,” — prisimena moteris, sutikusi gyvatę prie tvenkinio. — „O tai buvo paprasčiausias žaltys.”
Vien galvos formos nepakanka. Reikia tikrinti daugiau.
Zigzagas, katės akys ir geltonos „ausytės”
Šie trys požymiai veikia kartu, ne atskirai.
Angis turi zigzago raštą per visą nugarą — tamsų, ryškų, nepraleidžiamą. Tai pirmasis dalykas, kurį pastebi akis. Bet melanistiniai angiai būna visiškai juodi — be jokio rašto, be jokio zigzago. Ir tokių Lietuvoje pasitaiko dažniau, nei daugelis mano. Todėl vien zigzago ieškoti nepakanka.
Akys — štai kur slypi tikroji informacija. Angies vyzdžiai vertikalūs. Siauri. Primena katės akis — susiaurėjusias, budrias. Žalčio vyzdžiai — apvalūs, ramūs, visiškai kitokios formos. Tiesa, šį skirtumą pastebėsi tik iš arti, o artintis prie neatpažintos gyvatės — paskutinis dalykas, kurį turėtum daryti.
Ir pats patikimiausias požymis — geltonos ar oranžinės dėmės žalčio kaklo šonuose. Gamtininkai jas vadina „karūna”. Angis tokių neturi niekada.
„Jei matai geltonas ausytes — gali ramiai kvėpuoti,” — paaiškino herpetologė.
Elgesys pasako daugiau nei spalva
Angis — lėta. Guli susisukusi spirale, nenoriai juda, šildosi atvirose saulėtose vietose — miškų pakraščiuose, viržynuose, pelkių pašlaitėse. Puola tik tada, kai jaučiasi užspeista, ir puolimo atstumas vos 20–30 centimetrų. Pirmiausia visada bandys pasitraukti.
Žaltys — visiškai kitoks. Greitas. Judrus. Mėgsta vandenį ir puikiai plaukioja — dažnai sutinkamas prie ežerų, upių, tvenkinių. O kai išsigąsta — arba apsimeta negyvęs, arba išskiria tokį kvapą iš kloakos, kad plėšrūnas pats pasitraukia. Kartais suplokština galvą ir šnypščia, imituodamas angį — bet niekada iš tikrųjų nekanda.
„Jei gyvatė vandenyje — devyni iš dešimties atvejų tai žaltys,” — pridūrė gamtininkė.
Ką daryti, kai gyvatė priešais
Nesvarbu, angis ar žaltys — sustok. Nesiartink. Lėtai atsitraukk. Jokių staigių judesių — jie gąsdina labiau nei padeda.
Jei įkando angis — panika blogiausias sprendimas. Imobilizuok galūnę žemiau širdies lygio. Nuimk žiedus, apyrankes — tinimas prasideda greitai. Nečiulpk nuodų — tai mitas, kuris gali pakenkti dar labiau. Skambink 112.
Angio įkandimas retai mirtinas suaugusiam žmogui. Bet medicininė pagalba būtina kiekvienu atveju.
Trys klausimai sau prieš paniką
Kai kitą kartą pamiškėje ar pievoje po kojomis pamatysi gyvatę — sustok ir užduok sau tris klausimus. Ar matau zigzagą ant nugaros? Ar yra geltonų dėmių kakle? Ar vyzdžiai vertikalūs?
Du „taip” iš trijų — traukis ramiai ir skambink, jei reikia. Nė vieno — tikriausiai žaltys. Ir jis tavęs bijo labiau nei tu jo.
Abi rūšys saugomos Lietuvos įstatymais. Žaltys įtrauktas į Raudonąją knygą. Geriausia, ką gali padaryti — palikti gyvatę ramybėje ir eiti savo keliu.
