Einant pro kaimynės duris pamačiau ją – pusiau nudžiūvusią, su pakibusiais lapais, įmestą tarp maisto atliekų ir senų laikraščių. Sanpaulija, kažkada tikriausiai gražiai žydėjusi, dabar atrodė beviltiškai.
Daugelis būtų praėję pro šalį. Augalas atrodė negyvas. Bet kažkas manyje sakė: pabandyk. Žinojau vieną metodą, kuris ne kartą padėjo atgaivinti augalus, kuriuos kiti jau buvo nurašę.
Po dviejų mėnesių ta pati sanpaulija stovėjo ant kaimynės palangės – su naujais lapais, šviežiais žiedais ir tokia pat sveika kaip parduotuvėje. Ji negalėjo patikėti, kad tai tas pats augalas.
Pirmoji apžiūra ir verdiktas
Kai parsinešiau sanpauliją namo, situacija atrodė prasta. Lapai pagelę, kai kurie visiškai nudžiūvę. Žemė sukietėjusi kaip akmuo – tikriausiai augalas nebuvo laistytas savaites. Šaknys susipynusios ir uždususios.
Bet svarbiausia – šaknys dar buvo gyvos. Švelniai pakrapščius žemę, pamačiau baltus šaknų galiukus. Tai reiškė vieną dalyką: augalas kovoja. Jam tik reikia pagalbos.
Pirmiausia pašalinau viską, kas mirę. Nudžiūvusius lapus, nužydėjusius žiedus, pažeistas dalis. Švariais žirkliais, be gailesčio. Liko tik keletas sveikesnių lapelių.
Persodinimas – lemiamas žingsnis
Sena žemė buvo bevertė – sukietėjusi, be oro, tikriausiai pilna druskų nuo netinkamo laistymo. Švelniai išpurčiau šaknis, iššukavau susipynusius galiukus.
Paruošiau šviežią, lengvą mišinį – tokį, koks tinka sanpaulijoms. Svarbu, kad būtų geras drenažas. Sanpaulijos nemėgsta šlapių kojų – jos pūva.
Sodinau negiliai. Tai dažna klaida – žmonės užkasa sanpaulijas per giliai, ir jos uždūsta. Rozetės pagrindas turi būti dirvos lygyje, ne žemiau.
Po persodinimo palaisčiau minkštu vandeniu. Ne iš čiaupo – jame per daug chloro ir kalkių. Palikau vandenį pastovėti parą, tada naudojau.
Du mėnesiai kantrybės
Čia prasidėjo tikrasis darbas. Ne herojiški veiksmai, o kasdienė rutina.
Laistymas – tik kai dirvos paviršius pradeda džiūti. Pirštą į žemę – jei sausa iki pirmo sąnario, laikas laistyti. Geriausia iš padėklo – vanduo pastatomas po vazonu, augalas įgeria tiek, kiek reikia, perteklius išpilamas.
Šviesa – ryški, bet ne tiesioginė. Sanpaulijos mėgsta šviesą, bet tiesioginiai saulės spinduliai degina lapus. Pastatau prie lango su užuolaida arba šiek tiek toliau nuo stiklo.
Trąšos – pradėjau tik po mėnesio, kai augalas jau buvo stabilizavęsis. Specialios sanpaulijoms, praskiestos perpus. Kas dvi savaites.
Kasdien tikrinau, kaip sekasi. Pirmas naujas lapelis pasirodė po dviejų savaičių. Po mėnesio jų buvo jau keli. Po šešių savaičių – pirmasis pumpuras.
Grąžinimas savininkei
Po dviejų mėnesių sanpaulija atrodė geriau nei bet kada. Kompaktiška rozetė, sodriai žali lapai, keli violetiniai žiedai.
Prieš grąžindama nuvaliau lapus nuo dulkių, patirinau vazoną, įsitikinau, kad žemė tinkamos drėgmės. Pridėjau lapelį su trumpa instrukcija – kada laistyti, kiek šviesos reikia, kaip tręšti.
Kaimynė atidarė duris ir kelias sekundes tylėjo. Tada paklausė: „Tai ta pati gėlė?”
Ta pati. Tik dabar – gyva.
