Įsivaizduokite situaciją: žmogus nevartoja nė lašo alkoholio, tačiau jo elgesys primena girto – šneka neaiškiai, svirduliuoja, jaučia galvos svaigimą ir net praranda sąmonę. Alkotesteris rodo apsvaiginančią alkoholio koncentraciją kraujyje. Ar tai apgaulė? Melagystė? Pasirodo, ne visada.
Medicina žino atvejų, kai žmonės tampa įtariami vairuojant neblaiviam, netenka darbo ar net susiduria su baudžiamuoju persekiojimu – nors prisiekia negėrę. Ir kai kuriais atvejais jie sako tiesą. Problema slypi jų pačių organizme, tiksliau – žarnyne.
Kodėl kai kurie žmonės apsvaigsta be alkoholio
Kaltininkas yra autofermentacijos sindromas (dar vadinamas autoalkoholio sindromu) – reta medicininė būklė, kai žarnyno mikroorganizmai iš maisto angliavandenių išskiria etanolį. Paprasčiau tariant, žmogaus virškinamasis traktas pradeda veikti kaip mažas alaus bravoras.
Normaliomis sąlygomis žarnyne gyvena daugybė bakterijų ir mielių, kurios padeda virškinti maistą. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis fermentuojančios mielės – dažniausiai Candida arba Saccharomyces rūšys – pradeda nekontroliuojamai daugintis. Kai toks žmogus suvalgo angliavandenių turinčio maisto, šie mikroorganizmai pradeda fermentacijos procesą, kurio metu susidaro etanolis.
Gaminamas alkoholis patenka į kraują per žarnyno sieneles ir metabolizuojamas kepenyse – lygiai taip pat, kaip būtų su išgertu vynu ar alumi. Priklausomai nuo mikroorganizmų kiekio ir suvalgytų angliavandenių, kraujo alkoholio koncentracija gali pasiekti tikrai apsvaiginančius lygius.
Kas sukelia šią keistą būklę
Autofermentacijos sindromas neatsiranda savaime – jam reikia tam tikrų sąlygų. Dažniausiai problema išsivysto po ilgo ar pakartotino antibiotikų vartojimo, kuris sunaikina natūralią žarnyno mikroflorą ir leidžia fermentuojančioms mielėms įsigalėti.
Kiti rizikos veiksniai:
Mažosios žarnos bakterijų peraugimas (SIBO) – būklė, kai bakterijos pradeda daugintis ne ten, kur turėtų.
Chirurginės intervencijos – ypač skrandžio apeinamosios operacijos, keičiančios virškinamojo trakto anatomiją.
Cukrinis diabetas – sutrikusi gliukozės kontrolė sukuria palankią aplinką mielių augimui.
Imunosupresinės būklės – susilpnėjusi imuninė sistema negali kontroliuoti mikroorganizmų populiacijos.
Daug angliavandenių turinti mityba – nuolatinis paprastųjų cukrų ir rafinuotų krakmolų vartojimas tiesiogine prasme „maitina” fermentaciją.
Kaip atpažinti simptomus
Epizodai dažniausiai prasideda subtiliai. Žmogus gali pajusti lengvą galvos svaigimą, pykinimą ar neįprastą nuovargį. Jei alkoholio gamyba tęsiasi, simptomai progresuoja: atsiranda sutrikusios koordinacijos požymiai, neaiški šneka, sumišimas, o sunkiais atvejais – net sąmonės netekimas.
Būdinga, kad simptomai pasireiškia po valgio, ypač jei maistas buvo turtingas angliavandeniais – duona, makaronai, saldumynai, vaisiai. Kai kurie pacientai pastebi, kad epizodai dažnėja po antibiotikų kurso.
Susirūpinti verta, jei tokie epizodai kartojasi, jei pastebimas staigus pažinimo funkcijų blogėjimas arba jei atsiranda nepaaiškinamų sužalojimų (dėl griuvimų apsvaigus).
Kaip gydytojai nustato diagnozę
Diagnozuoti autofermentacijos sindromą nėra paprasta. Gydytojai turi įrodyti, kad alkoholis tikrai gaminamas organizmo viduje, o ne suvartojamas slapta.
Pagrindiniai diagnostiniai metodai:
Prižiūrimas angliavandenių iššūkio testas – pacientui duodama suvalgyti angliavandenių kontroliuojamoje aplinkoje, o po to reguliariai matuojama kraujo alkoholio koncentracija.
Mikrobiologiniai tyrimai – išmatų arba plonojo žarnyno kultūros, siekiant nustatyti fermentuojančių mielių ar bakterijų peraugimą.
Papildomi tyrimai – kepenų funkcijos įvertinimas, gliukozės tolerancijos testai, SIBO diagnostika.
Svarbu atmesti ir psichiatrinius aspektus bei slaptą alkoholio vartojimą. Diagnozė patvirtinama tik tada, kai dokumentuojamas endogeninis etanolio susidarymas, visiškai atmetus išorinį alkoholio šaltinį.
Gydymo galimybės
Gera žinia – autofermentacijos sindromas gydomas. Gydymo strategija apima kelis etapus:
Mitybos korekcija – pirmiausia skiriama mažai angliavandenių turinti dieta. Ribojami paprastieji cukrūs, baltoji duona, makaronai ir kiti rafinuoti produktai, kurie „maitina” fermentaciją.
Vaistai – priklausomai nuo nustatytų mikroorganizmų, skiriami priešgrybeliniai preparatai (mielių peraugimui) arba antibiotikai (bakteriniam fermentavimui gydyti).
Mikrobiomos atkūrimas – probiotikai, prebiotikai, o sunkiais ar atspariais gydymui atvejais – fekalinės mikrobiotos transplantacija, padedanti atkurti sveiką žarnyno bakterijų balansą.
Gretutinių ligų kontrolė – cukrinio diabeto valdymas, vaistų, galinčių skatinti disbiozę, peržiūra.
Pasekmės gali būti rimtos
Nors sindromas atrodo beveik anekdotiškai, jo pasekmės gali būti labai rimtos.
Kepenų pažeidimai – pakartotinė alkoholio ekspozicija, net jei ji endogeninė, gali sukelti kepenų fermentų padidėjimą, riebalinę kepenų ligą ir ilgainiui – net fibrozę.
Metaboliniai sutrikimai – epizodiškas alkoholio susidarymas gali provokuoti hipoglikemiją ir trikdyti vaistų metabolizmą.
Teisinės problemos – žmonės su šiuo sindromu rizikuoja būti apkaltinti vairavimu išgėrus, nors realiai nevartojo alkoholio. Tokios situacijos gali lemti teistumą, darbo praradimą ir socialinę stigmą.
Ką daryti įtarus šią būklę
Jei įtariate, kad jūs ar artimasis galite turėti autofermentacijos sindromą, svarbu kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Simptomų metu pravartu užfiksuoti alkotesterio rodmenis (jei turite prietaisą) ir užsirašyti, ką valgėte prieš epizodą.
Kol vyksta diagnostika ir gydymas, rekomenduojama laikytis mažai angliavandenių turinčios mitybos, vengti cukraus ir rafinuotų produktų. Epizodų metu kategoriškai negalima vairuoti ar valdyti pavojingų mechanizmų.
Nors autofermentacijos sindromas yra reta būklė, jos egzistavimas primena, kokia sudėtinga ir kartais netikėta gali būti žmogaus organizmo veikla. Ir kad ne visada viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
