Praėjusią savaitę pažvelgiau į kalendorių ir išsigandau. Kovas baigiasi, o aš dar nieko nesėjau. Kaimynė jau turi daigus ant palangės, o aš – tik tuščius vazonėlius.
Paskambinau tetai į kaimą. Ji sodininkauja keturiasdešimt metų ir visada žino, ką daryti.
„Nesigraužk,” – pasakė. „Kovo pabaiga – dar ne pabaiga. Kai kuriuos augalus kaip tik dabar ir reikia sėti.”
Užsirašiau viską, ką pasakė. Septyni augalai, kuriuos dar galima suspėti.
Burokėliai – paprasčiausi iš visų
Teta pradėjo nuo burokėlių: „Jei nežinai, nuo ko pradėti – sėk burokėlius. Jie atleidžia visas klaidas.”
Kovo pabaigoje sėjami tiesiai į lauką, jei žemė jau atšilusi. Jei ne – į vazonėlius ant palangės ir po poros savaičių persodinami.
Burokėliai auga greitai, reikalauja mažai priežiūros. Ir dar vienas dalykas – ne tik šaknys valgios, bet ir lapai. Pavasarį, kai dar nieko nėra, tie lapai – tikras vitaminas.
Morkos – bet reikia kantrybės
„Morkas sėk dabar,” – liepė teta. „Kuo anksčiau – tuo saldesnės bus.”
Kovo pabaiga Lietuvoje – tinkamas laikas, jei žemė jau įdirbama. Morkos mėgsta šaltesnį orą daigumui, bet nenori šaltos žemės.
Vienintelis įspėjimas: reikia apsaugoti nuo morkų muselės. Teta naudoja agroplėvelę arba smulkų tinklą. „Be to – pusė derliaus bus su tuneliukais,” – perspėjo.
Žirniai – ir sau, ir žemei
Žirnius teta vadina „dvigubo naudingumo augalu”.
„Pirmiausia – patys žirniai. Antra – jie į žemę grąžina azotą. Po žirnių viskas auga geriau.”
Kovo pabaiga – idealus laikas. Žirniai pakelia ir šalnesnius orus, jiems nereikia laukti šilumos. Sėjami tiesiai į lauką, 3–4 centimetrų gylyje.
Tik vieną dalyką reikia prisiminti: jiems reikia atramos. Gali būti virvutės, lazdos ar net sena tvora.
Salotos – greičiausias rezultatas
„Jei nori greitai kažką valgyti – sėk salotas,” – patarė teta.
Per 3–4 savaites jau galima skinti pirmus lapus. Kovo pabaigoje sėjamos į lauką po agroplėvele arba į šiltesnę vietą.
Salotos mėgsta vėsų orą – kai ateis kaitra, jos stiebsis ir karčios. Todėl ankstyvasis sėjimas – pats geriausias.
Ridikėliai – kai nekantraujate
„Ridikėlius sėk, jei negali laukti,” – nusijuokė teta. „Po trijų savaičių jau kramtysi.”
Kovo pabaiga – tobulas laikas. Jie šalčio nebijo, auga žaibiškai. Galima sėti kas dvi savaites – tada visą pavasarį turėsite šviežių.
Vienintelė klaida – per tankiai pasėti. Tada neužauga, lieka maži. Reikia palikti bent 3–4 centimetrus tarp sėklų.
Svogūnų laiškai – iš bet ko
Teta turi gudrybę: „Nupirk paprastų svogūnų parduotuvėje. Pasodink į žemę – ir turėsi laiškų.”
Kovo pabaigoje sodinama tiesiai į lauką. Net jei šiek tiek pašals – svogūnas atsistatys. Po trijų savaičių jau galima kirpti pirmus laiškus.
„Pigiau nei pirkti ryšulius turguje,” – pridėjo. „Ir visada šviežia.”
Krapai ir petražolės – būtini kiekviename darže
Paskutinius du teta įvardijo kartu: „Be krapų ir petražolių – ne daržas.”
Krapus galima sėti kovo pabaigoje tiesiai į lauką. Jie sudygsta lėtai – gal po 2–3 savaičių – bet paskui auga sparčiai.
Petražolės dar lėtesnės. Geriau jas pasėti į vazonėlį namie ir persodinti vėliau. Arba sėti lauke, bet turėti kantrybės.
Ką darysiu šį savaitgalį
Po pokalbio su teta nustojau panikuoti. Kovas dar nesibaigė, o aš jau turiu planą.
Šeštadienį sėsiu burokėlius ir ridikėlius tiesiai į lauką – jei žemė jau pasiruošusi. Salotas – po agroplėvele. Žirnius – kur buvo kompostas pernai.
Svogūnų nusipirkau parduotuvėje – jau guli ant palangės ir leidžia šakneles.
Teta baigė pokalbį taip: „Svarbiausia – pradėti. Geriau vėliau nei niekada. O gamta atleidžia daugiau klaidų, nei manai.”
Ir ji teisi. Kovas dar nepasibaigė. Dar galima suspėti.
