Ankstyvą rudens rytą Birutė neša į vištidę ne maišą kombinuoto pašaro, o kibirą namie paruoštos košės.
— Kombinuotą seniai pamiršau, — sako ji, berdama grūdus į lovelį. — O kiaušiniai dedami kone ištisus metus.
Paslaptis, pasak jos, paprasta: kai temperatūra krinta ir dienos trumpėja, pasikeičia ne kiekis, o pati pašaro sudėtis.
Ką rudens pašaras keičia kiaušinių dėjimui
Trumpėjant dienos šviesai, vištos praranda dalį maistinių medžiagų, kurios vasarą palaikė tolygų dėjimą. Rudeninis lesalas tas medžiagas grąžina.
Praktiškai jis padeda palaikyti energijos pusiausvyrą, skatina hormonų veiklą ir mažina dėjimo pertraukų riziką. Pakankamai vitaminų, mineralų ir mikroelementų gerina lukšto formavimąsi ir palaiko kiaušidžių darbą vėsesniu metu. Kai pulkas maitinamas nuosekliai, produktyvumas lieka tolygesnis, o su stresu susijusių pauzių — mažiau.
Paprastas keturių dalių receptas
Rudens racioną sudaro keturi pagrindiniai komponentai: smulkinti grūdai, šlapia košė, kukurūzai ir nedidelis kiekis aliejaus.
Smulkinti grūdai lengviau suėdami ir mažiau apkrauna virškinimą. Šlapia košė prideda drėgmės ir gerina maistinių medžiagų pasisavinimą. Kukurūzai suteikia koncentruotų kalorijų vakarui. O aliejus, naudojamas saikingai, pakelia pašaro energinę vertę ir padeda išlaikyti kūno būklę. Kartu tai duoda stabilų, kontroliuojamą profilį, atitinkantį sezono poreikius.
Kaip paruošti ir kada duoti
Grūdų dalį prieš patiekiant verta sugrūsti arba lengvai pamirkyti — taip pagerėja virškinimas ir sumažėja atrankinis lesiojimas. Drėgna košė ruošiama šviežia ir dalijama vidurdienį.
Ritmas per dieną paprastas: rytą — sausi grūdai, vidurdienį — košė, vakare — kukurūzai. Į mišinį galima įmaišyti žolelių, pavyzdžiui, dilgėlės ar gysločio, dėl mikroelementų — abi laisvai auga Lietuvoje. Lesalas dedamas į švarius lovelius tokiomis porcijomis, kurias pulkas greitai suėda, kad niekas neliktų dugne rūgti.
Žiemos niuansai dedeklėms
Kai temperatūra nukrinta dar žemiau, šaltis didina energijos poreikį ir gali slopinti dėjimą. Tada praverčia šiltesnis pašaras ir šiltas vanduo — jis skatina vištas ėsti.
Nuolatinė prieiga prie kreidos ir smulkintų kriauklių palaiko kalcio atsargas, be kurių lukštai plonėja. Nedideli žuvų taukų ar žolelių priedai dar pakelia maistinę vertę. Svarbiausia — pastovus trijų šėrimų ritmas, kuris pulką laiko ramų ir sinchronišką.
Ženklai, kad racioną reikia pataisyti
Net ir prižiūrint viską teisingai, pati vištų būklė parodo, ar racionas subalansuotas. Blyškios skiauterės dažniausiai reiškia kalcio ar mineralų trūkumą, o trapūs lukštai — mikroelementų stygių.
Susivėlusios plunksnos, prastesnis apetitas ir lėtesnis judėjimas gali rodyti šalčio stresą arba per riebų pašarą. Jei vištos per dažnai lesa duoną, lukštai paprastai suprastėja, o dėjimas tampa nepastovus — todėl duonos verta vengti.
Sveikas pulkas atpažįstamas iš karto: gyvybingos, švarios plunksnos ir tvirti lukštai. Tokia višta gauna visko, ko jai reikia. O jei kažkas krinta iš vėžių, dažniausiai užtenka laiku pakoreguoti vieną raciono dalį — kol maža smulkmena netapo ilgalaike bėda visoje vištidėje.
