Skaičiau straipsnį apie Japonijos šimtamečius ir galvojau: aišku, žuvis, ryžiai, jūros dumbliai. Dieta. Kas gi dar?
Bet kai papasakojau šeimos gydytojai Viktorijai, ji papurtė galvą: „Dieta svarbi. Bet ne ji pagrindinė.”
„O kas tada?” – paklausiau nustebusi.
„Psichinė sveikata,” – atsakė ji. „Ir tai keičia viską.”
90 500 šimtamečių – didžiausia koncentracija pasaulyje
Viktorija parodė statistiką: Japonijoje gyvena daugiau nei 90 tūkstančių žmonių, sulaukusių šimto metų. Maždaug 80 tūkstančių moterų ir 10 tūkstančių vyrų.
„Tai didžiausia šimtamečių koncentracija pasaulyje,” – pasakė ji. „Ir ji auga jau du dešimtmečius.”
Pagalvojau: tikrai, kitos šalys irgi valgo žuvį. Viduržemio jūros regionas turi panašią dietą. Bet tokių skaičių – ne.
Jei dieta būtų vienintelė priežastis – kitos šalys turėtų panašius rezultatus. Bet neturi.
Stresas – pagrindinis priešas
„Japonai turi kultūrinį dėmesį harmonijai,” – paaiškino Viktorija. „Wa – tai harmonijos konceptas. Jie vengia konfliktų, stengiasi išlaikyti ramybę.”
Ji pasakė, kad lėtinis stresas didina kortizolio lygį, sukelia uždegimą, spartina ląstelių senėjimą. Tai tiesiogiai trumpina gyvenimą.
„O kai kultūra pabrėžia ramybę – stresas mažesnis,” – tęsė ji. „Ir tai veikia ne tik ilgaamžiškumą, bet ir produktyvumą.”
Prisiminiau, kad Japonija turi ir vienus aukščiausių atlyginimų pasaulyje. Gal ne atsitiktinumas.
Parasimpatinė nervų sistema – ką tai reiškia
„Kai esi ramus, dominuoja parasimpatinė nervų sistema,” – Viktorija paaiškino paprasčiau. „Širdis plaka lėčiau, imunitetas stipresnis, virškinimas geresnis.”
Priešingai – kai nuolat stresi, dominuoja simpatinė sistema. „Kovok arba bėk” režimas. Organizmas nuolat įsitempęs.
„Japonų kultūra skatina tą ramybės būseną,” – pasakė ji. „Arbatos ceremonijos, sodai, meditacija – visa tai ne tik tradicija, bet ir sveikatos praktika.”
Ar galime tai perimti?
„Bet mes gi nesame japonai,” – pasakiau. „Kaip mums tai pritaikyti?”
Viktorija sutiko, kad tiesiogiai nukopijuoti sunku. Vakarų kultūra individualistinė, konkurencinga. Bet kai kuriuos principus galima integruoti.
„Darbo vietose – psichinės sveikatos programos,” – vardijo ji. „Asmeniškai – streso valdymo technikos, meditacija, sąmoningas konfliktų mažinimas.”
Ji pabrėžė, kad net nedideli pokyčiai duoda rezultatų. Ne reikia tapti japonais – tik įsisąmoninti, kad ramybė – tai ne prabanga, o būtinybė.
Kas pasikeitė man
Po to pokalbio pradėjau stebėti save. Kiek streso patiriu kasdien? Kiek konfliktų sukuriu pati?
Pradėjau ryte skirti penkias minutes tylai. Ne meditacijai – tiesiog tylai. Prieš atidarant telefoną, prieš skaitant naujienas.
Po mėnesio – miegojau geriau. Po trijų – mažiau nervavausi dėl smulkmenų.
Ne Japonija. Bet kažkas panašaus.
Mama paklausė, kodėl tokia rami
Mama atkreipė dėmesį: „Tu kažkaip ramesne tapai. Kas nutiko?”
„Išmokau iš japonų,” – atsakiau.
Ji nustebo: „Ką išmokai?”
„Kad ramybė – tai ne silpnybė, o sveikata,” – paaiškinau. „Ir kad stresas tiesiogine prasme trumpina gyvenimą.”
Mama pagalvojo ir pasakė: „Gal ir man reikėtų pabandyti.”
Dabar ji irgi ryte sėdi tyloje. Ir sako, kad jaučiasi geriau.
Tie japonai, kurie žino kažką
Kiekvieną kartą, kai skubu, nervuojuosi, konfliktuoju – prisimenu tą statistiką. 90 tūkstančių šimtamečių.
Ne vien dėl žuvies. Dėl ramybės.
Ir bandau – bent kartą per dieną – būti japoniškesnė.
