Kai pirmą kartą pamačiau nuotrauką, negalėjau patikėti, kad tai tas pats augalas. Vienas vienintelis stiebas siaurame vazonėlyje per kelias savaites išleido tiek naujų ūglių, kad kampelis prie lango atrodė lyg miniatiūrinė atogrąžų sala. Jokių sudėtingų sistemų, jokių brangių priedų — tik keletas paprastų pakeitimų, kuriuos gali pakartoti kiekvienas.
Daugelis augalų mylėtojų susiduria su ta pačia problema: zamiokulkas stovi mėnesius be jokių pokyčių, lapai pamažu blanksta, o apie naujus ūglius galima tik pasvajoti. Atrodo, kad šis augalas tiesiog „užmiega” ir niekaip nebenori augti. Tačiau problema dažniausiai slypi ne pačiame augale, o keliose elementariose klaidose, kurias darome net to nesuvokdami.
Kodėl zamiokulkas nustoja augti
Dažniausiai kaltininkas yra per didelis vazonas. Tai skamba paradoksaliai — juk atrodytų, kad daugiau vietos reiškia daugiau erdvės augti. Tačiau zamiokulko atveju veikia priešinga logika. Šis augalas turi stambias rizomas — požemines bulves, kurios kaupia vandenį ir maistines medžiagas. Kai rizomos turi per daug erdvės, visą energiją augalas skiria horizontaliam plėtimuisi po žeme, o ne naujų stiebų leidimui į viršų.
Antroji klaida — per tankus ir drėgmę sulaikantis substratas. Zamiokulkas kilęs iš Rytų Afrikos, kur dirvožemis lengvas ir greitai džiūstantis. Įprastinė kambarinių augalų žemė jam per sunki ir drėgna.
Siauro vazono principas
Sprendimas pasirodė stebėtinai paprastas. Reikia pasirinkti siaurą, aukštesnį vazonėlį, kuriame rizomoms bus šiek tiek ankšta. Tokiomis sąlygomis augalas negali plėstis į šonus ir pradeda leisti naujus ūglius į viršų. Tai tarsi signalas augalui: „Horizontali erdvė baigėsi, laikas augti vertikaliai.”
Substratą reikia paruošti iš kelių komponentų: durpinio pagrindo, keramzito granulių ir medžio anglies. Toks mišinys užtikrina puikią aeraciją ir neleidžia vandeniui kauptis prie šaknų. Svarbiausia — rizomas sodinti ant paviršiaus arba vos po juo, niekada neglūdinant giliai.
Laistymo režimas, kurio laikytis būtina
Zamiokulkas nemėgsta reguliaraus laistymo pagal tvarkaraštį. Jam reikia reto, bet gausaus drėkinimo. Praktiškai tai reiškia: palaukite, kol substratas visiškai išdžius bent iki piršto ilgio gylio, tada paliekite gausiai, kad vanduo ištekėtų pro drenažo skyles. Po to vėl laukite visiško išdžiūvimo.
Dažniausiai žiemą pakanka laistyti kartą per tris keturias savaites, vasarą — kartą per dvi savaites. Tačiau tikslus dažnumas priklauso nuo kambario temperatūros ir drėgmės. Geriau pasitikėti pirštu nei kalendoriumi.
Šviesos ir temperatūros balansas
Zamiokulkas toleruoja šešėlį, bet tai nereiškia, kad jis jį mėgsta. Vidutinė netiesioginė šviesa — idealios sąlygos spartesniam augimui. Per tamsioje vietoje stiebai pradeda tiestis link šviesos šaltinio ir tampa ilgi bei silpni.
Temperatūra turėtų būti stabili, ne žemesnė nei 16 laipsnių. Šis augalas nemėgsta skersvėjų ir staigių temperatūros pokyčių. Vasarą galima išnešti į balkoną ar terasą, bet vengti tiesioginių saulės spindulių, kurie gali nudeginti lapus.
Tręšti reikia labai saikingai — kartą per mėnesį vegetacijos laikotarpiu pakaks praskiestų universalių trąšų. Dauguma problemų kyla ne dėl maistinių medžiagų trūkumo, o dėl jų pertekliaus.
Ką daryti, kai kas nors nepavyksta
Geltonieji lapai dažniausiai signalizuoja apie perliejimą. Tokiu atveju sumažinkite laistymo dažnį ir patikrinkite, ar vazono dugne yra drenažo skylės. Jei lapai gelsta toliau, gali tekti išimti augalą ir apžiūrėti šaknis.
Minkštos, dvokiančios šaknys rodo šaknų puvinį. Tai rimtesnė problema, bet dar įmanoma išgelbėti augalą. Išimkite zamiokulką iš vazono, nukirpkite visas pažeistas šaknis švariu peiliu, leiskite rizomoms parą padžiūti atvirame ore, tada persodinkite į šviežią substratą ir mažesnį vazoną.
Ilgi, silpni stiebai rodo šviesos trūkumą. Perkelkite augalą arčiau lango ir reguliariai pasukite vazoną, kad šviesa pasiektų iš visų pusių.
Kada ir kaip dalinti
Kai zamiokulkas užpildo vazoną ir iš drenažo skylių pradeda lįsti šaknys, ateina laikas dalinti. Tai geriausia daryti pavasarį, vegetacijos pradžioje. Išimkite augalą, atsargiai atskirkite rizomas su stiebais ir kiekvieną dalį pasodinkite į atskirą siaurą vazonėlį.
Po dalijimo kelias savaites nelaistykite — tegul pjūvio vietos užgyja. Vėliau grįžkite prie įprasto reto laistymo režimo.
Laikantis šių paprastų principų, zamiokulkas kas mėnesį džiugins naujais blizgančiais ūgliais. Tai vienas nedaugelio kambarinių augalų, kuris iš tikrųjų mėgsta būti šiek tiek apleistas — jam tereikia tinkamo vazono, lengvo substrato ir šeimininko, kuris nesistengia per daug.
