Skaičiau apie intervalinį badavimą visur – socialiniuose tinkluose, sveikatos portaluose, draugų pasakojimuose. Visi kalbėjo apie metabolinę revoliuciją, riebalų deginimą ir energijos antplūdį. Pradėjau šešiolikos aštuonių metodą – šešiolika valandų be maisto, aštuonios valandos valgymui.
Po mėnesio nuėjau pas dietologę pasitikrinti. Svorio numetiau tris kilogramus. Ji paklausė, ką valgau per tas aštuonias valandas. Kai išvardijau, ji nusišypsojo ir pasakė: „Žinote, kodėl tai veikia? Ne dėl to, ką manote.”
Kodėl intervalinis badavimas nėra stebuklas
Dietologė paaiškino kažką, kas sugadino visą mano „metabolinės magijos” iliuziją.
Tyrimai rodo, kad intervalinis badavimas veikia ne dėl kažkokių ypatingų fiziologinių mechanizmų, o tiesiog todėl, kad žmonės suvartoja mažiau kalorijų. Kai valgai tik aštuonias valandas per dieną, paprasčiausiai neįmanoma suvalgyti tiek, kiek suvalgytum per šešiolika.
Mokslininkai lygino intervaliniu badavimu besinaudojančius žmones su tais, kurie tiesiog mažino kalorijas tradiciniu būdu. Rezultatai buvo beveik identiški. Svoris krito vienodai, metaboliniai rodikliai gerėjo panašiai.
Tai reiškia, kad intervalinis badavimas nėra nei blogas, nei geras. Jis tiesiog yra vienas iš būdų sumažinti kalorijų suvartojimą – ne daugiau ir ne mažiau.
Tai nereiškia, kad metodas blogas
Dietologė pabrėžė, kad tai nereiškia, jog intervalinis badavimas neveikia. Jis veikia – bet ne dėl tų priežasčių, kurias skelbia jo entuziastai.
Kai kuriems žmonėms lengviau tiesiog nevalgyt tam tikru metu, nei skaičiuoti kalorijas kiekvieną dieną. Tai psichologinis privalumas, ne fiziologinis. Jei jums patinka struktūra ir aiškios taisyklės – intervalinis badavimas gali būti puikus įrankis.
Bet jei tikitės, kad jūsų metabolizmas staiga „perjungs pavarą” ir pradės deginti riebalus kažkokiu ypatingu būdu – tai tiesiog netikslūs lūkesčiai, kuriuos sukūrė rinkodaros industrija.
Kalorijų deficitas yra kalorijų deficitas – nesvarbu, ar jį sukuriate nevalgydami ryte, ar tiesiog valgydami mažesnes porcijas.
Ką dabar darau kitaip
Po to pokalbio su dietologe nustojau žiūrėti į intervalinį badavimą kaip į kažką stebuklingo. Dabar tai tiesiog vienas iš mano įrankių – ne religija, ne filosofija, tiesiog praktiškas būdas kontroliuoti tai, kiek valgau.
Kai kurias dienas badauju, kai kurias – ne. Priklausomai nuo to, kaip jaučiuosi, koks mano grafikas, ką planuoju daryti. Nebesistresinu, jei „sulaužau” langą. Nesitikiu stebuklų.
Ir svarbiausia – supratau, kad ilgalaikė svorio kontrolė priklauso ne nuo vieno metodo, o nuo bendro gyvenimo būdo: subalansuotos mitybos, fizinio aktyvumo ir tvarių įpročių. Intervalinis badavimas gali būti dalis to – bet tik dalis, ne viskas.
Kartais geriausias atradimas yra sužinoti, kad stebuklo nėra – ir kad to ir nereikia.
