Kiekvieną žiemą tas pats vaizdas: baltas sniegas, pilkas dangus ir žali spygliuočiai. Monotonija. Kaimyno sode pastebėjau kažką keisto – viena pušis švietė ryškiai geltona, tarsi saulė būtų nusileido tiesiai ant jos. Pagalvojau – serga. Kol kaimynas paaiškino: „Ne, ji tokia ir turi būti. Tai ‘Wintergold’ – žiemą pagelsta, pavasarį vėl pažaliuoja.”
Pradėjau domėtis. Ir sužinojau, kad egzistuoja ištisa kategorija pušų, kurios žiemą keičia spalvą į geltoną ar auksinę. Dendrologas Arvydas iš Rokų medelyno patvirtino: „Tai ne liga. Tai genetika. Ir Lietuvoje jos auga puikiai.”
Kodėl pušys pagelsta žiemą – chemija, ne magija
Arvydas paaiškino procesą. Kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, šiose pušyse prasideda karotenoidų gamyba. Tai pigmentai, kurie suteikia geltoną ar oranžinę spalvą.
„Vasarą chlorofilas užgožia karotenoidus – todėl spygliai žali,” – pasakė jis. „Bet žiemą chlorofilas sumažėja, ir karotenoidai išryškėja. Kuo šaltesnis oras – tuo ryškesnė geltona spalva.”
Tai reiškia, kad Lietuvos žiemos – idealios šioms pušims. Ilgi šalčiai, daug sniego – ir sodas šviečia kaip auksas. Švelnesnėse klimato zonose efektas mažiau ryškus.
Keturios veislės, kurios puikiai auga Lietuvoje
Arvydas išvardino mėgstamiausias veisles, kurias galima rasti Lietuvos medelynuose.
Pirma – ‘Wintergold’. Kalninė pušis, kompaktiška, per dešimt metų užauga iki pusės metro. Žiemą spygliai ryškiai geltoni, vasarą – šviesiai žali. „Populiariausia veislė,” – pasakė Arvydas. „Ir pati atspariausia.”
Antra – ‘Ophir’. Dar kompaktiškesnė, labiau suplotos formos. Spalva – citriniškai geltona, kai kurie sako – auksinė. Per dešimt metų užauga tik apie penkiasdešimt centimetrų.
Trečia – ‘Carstens Wintergold’. Labai panaši į paprastą ‘Wintergold’, bet geltonumas dar intensyvesnis. Puikiai atrodo be jokio formavimo.
Ketvirta – ‘Aurea’. Paprastosios pušies veislė, didesnė nei kalninės. Žiemą įgauna gelsvą atspalvį, vasarą – melsvai žalia. „Jei nori didesnio medžio, ne krūmo – tai geras pasirinkimas,” – patarė Arvydas.
Kaip pasiekti ryškiausią spalvą
„Ne visos vietos vienodai gerai,” – perspėjo dendrologas. „Jei nori maksimalaus efekto – sodink saulėtoje vietoje, geriausia – šiek tiek vėjuotoje.”
Jis paaiškino logiką. Šaltis ir vėjas skatina karotenoidų gamybą. Apsaugotose, šiltesnėse vietose spalva bus švelnesnė. Tai ne blogai – bet ne taip įspūdinga.
Dar vienas patarimas: sodink šalia tamsiai žalių spygliuočių. Kontrastas padaro stebuklus. Geltona pušis šalia tamsios eglės ar pušies atrodo dar ryškiau.
Priežiūra – minimali. Kalninės pušys toleruoja beveik bet kokią dirvą, išskyrus užmirkusią. Laistyti reikia tik pirmus metus, kol įsišaknija. Genėti – nebūtina, jei nenorite specifinės formos.
Kiek kainuoja ir kur pirkti
Pasidomėjau kainomis Lietuvos medelynuose. Standartinis ‘Wintergold’ sodinukas – nuo keturiasdešimt penkių iki septyniasdešimt eurų, priklausomai nuo dydžio ir amžiaus. ‘Ophir’ – panašiai.
Formuoti, skiepyti ant kamieno egzemplioriai – nuo devyniasdešimt eurų ir daugiau.
Arvydas patarė: „Nebūtina pirkti didelį. Kalninės pušys auga lėtai – penkių centimetrų per metus. Mažas sodinukas per dešimt metų vis tiek bus gražus, kompaktiškas krūmas.”
Dabar mano sode yra trys ‘Wintergold’ ir viena ‘Ophir’. Kiekvieną žiemą, kai viskas pilka ir niūru – jos šviečia kaip keturi maži saulėlydžiai. Ir kaimynai klausia to paties, ką aš klausiau: „Kodėl jos GELTONOS?”
