Tą vakarą pjausčiau šviežiai nuimtą derlių. Sūnus, kuris paprastai prie burokėlių net neprieina, sustojo virtuvėje ir nustebęs paklausė: „Mama, o kas čia? Atrodo kaip obuoliai.”
Kai pasakiau, kad tai burokėliai, jis netikėjo. O kai paragavo – suvalgė visą lėkštę. Tą akimirką supratau, kad raudonųjų burokėlių mano darže daugiau nebus.
Veislė, kuri pakeitė mūsų mitybą
Kalbame apie geltonuosius burokėlius, ypač veislę „Boldor”. Kelerius metus laikiau juos tik įdomybe – kažkuo egzotišku, ką augina tik eksperimentuotojai. Bet kai pirmą kartą pati užauginau ir paragavau, supratau, kodėl patyrę sodininkai seniai perėjo prie jų.
Skirtumas juntamas nuo pirmo kąsnio. Geltonieji burokėliai turi mažesnį žemiškumą – tą specifinį skonį, dėl kurio daugelis, ypač vaikai, burokėlių nekenčia. Vietoj jo – švelnus saldumas, primenantis keptas morkas.
„Niekada negalvojau, kad mano vaikai valgys burokėlius,” – sakė kaimynė Rasa, kai pasidalinau su ja sėklomis. Po mėnesio ji pati atbėgo pasidalinti: „Mano dukra prašo pridėti į salotas. Į salotas! Ar tu supranti?”
Trys priežastys, kodėl Boldor pranoksta raudonuosius
Pirma – skonis. Saldesnis profilis ir minkštesnė tekstūra paverčia burokėlius ne „sveiku, bet negardu”, o tikrai maloniu ingredientu. Net didžiausi skeptikai dažnai keičia nuomonę po pirmo bandymo.
Antra – jokio dažymo. Kas virė borsčą ar pjaustė raudonuosius burokėlius, žino tą košmarą: raudonos rankos, raudona lenta, raudoni drabužiai. Su geltonaisiais ši problema tiesiog neegzistuoja. Pjaustai, verdi, trini – ir niekas nedažo.
Trečia – universalumas. Ryški geltona spalva paverčia paprastas salotas šventinio stalo patiekalu. Svečiai visada klausia, kas tai per daržovė. Kai pasakau „burokėliai” – netiki.
Auginimas lengvesnis nei tikėjausi
Bijojau, kad egzotiškai atrodanti veislė reikalaus ypatingos priežiūros. Klysti negalėjau labiau.
Boldor pasižymi stipriu atsparumu ligoms ir kenkėjams. Per trejus auginimo metus neturėjau nė vienos rimtos problemos. Raudonieji burokėliai mano darže nuolat kentėdavo nuo amarų – geltonieji stovi ramiai.
Sėju tiesiai į žemę pavasarį, kai praeina šalnų pavojus. Laikau maždaug penkių centimetrų atstumą tarp sėklų, vėliau praretinu iki dešimties centimetrų. Laistymas standartinis – apie du su puse centimetro vandens per savaitę.
Prinoksta per 55–70 dienų. Svarbu nuimti, kai šaknys pasiekia keturių–penkių centimetrų skersmenį. Didesni egzemplioriai tampa mediški ir kieti – tokių klaidos padariau pirmais metais.
Vyras skeptiką pakeitė į entuziastą
Kai pirmą kartą pasodinau geltonuosius, vyras tik patraukė pečiais: „Dar vienas tavo eksperimentas. Vis tiek niekas nevalgys.”
Praėjo du mėnesiai. Dabar jis pats prašo įdėti Boldor į savaitgalio borsčą. „Žinai, šitas tikrai kitoks,” – prisipažino vieną vakarą. „Nėra to žemės skonio, kurio nemėgstu.”
O didžiausią komplimentą išgirdau iš sūnaus. Tas pats vaikas, kuris raudonųjų burokėlių niekada neliesdavo, dabar pats pasitarnauja iš lėkštės: „Mama, ar bus daugiau tų geltonų?”
Jei dar auginat tik raudonuosius – išbandykite Boldor bent vieną sezoną. Didelė tikimybė, kad atgal nebegrįšite. Kaip ir aš.
