Tą birželio popietę stovėjau krikštatėvio Algio sode ir negalėjau atitraukti akių nuo medžio šakos. Ten kabojo stiklainis, apvyniotas sulamdyta aliuminio folija, su kažkokiu skysčiu viduje ir metaliniu šaukštu, kyšančiu pro viršų. Atrodė kaip vaikiškas eksperimentas, ne rimta sodo priemonė.
„Algi, kas čia per instaliacija?” – paklausiau bandydamas nesijuokti.
Jis tik ramiai atsakė: „Palauk savaitę. Paskui pasikalbėsim.”
Kai nustojau juoktis
Grįžau po septynių dienų. Krikštatėvio vyšnios kabėjo nepalestos, nė viena nebuvo palesta ar nukirsta paukščio snapu. Mano sode tuo metu varnos ir strazdai šeimininkavo kaip norėjo – pusę uogų nuskindavo greičiau nei aš.
„Matai?” – Algis parodė į stiklainį. „Trys dalykai vienu metu. Folija blykčioja saulėje ir paukščiai nežino, kas tai – jie instinktyviai vengia neatpažįstamų šviesos šaltinių.”
„O tas skystis?” – paklausiau priėjęs arčiau.
„Obuolių actas su lašu indų ploviklio. Vaisinės muselės lekia ant kvapo, nutupia ant paviršiaus ir nuskęsta – ploviklis suardo vandens plėvelę, jos nebegali išsilaikyti,” – paaiškino jis ir pridūrė: „Šaukštas viduje – kai pučia vėjas, metalas trenkiasi į stiklą. Tas garsas paukščiams primena pavojų.”
Stovėjau ir galvojau, kaip trejus metus pirkau tinklelius, baidykles ir net plastikinius vanagus – o sprendimas kainavo centus.
Trys mechanizmai viename indelyje
Grįžęs namo pasiėmiau seną stiklainį nuo konservuotų pomidorų. Apvyniojau jį folija – sąmoningai nelygindamas, kad atspindžiai būtų chaotiški ir labiau trikdantys. Pritvirtinau virvutę prie kaklelio.
Į vidų supyliau maždaug du šimtus mililitrų obuolių acto ir įlašinau šaukštą indų ploviklio. Švelniai pamaišiau, kad nesusiputotų. Įmečiau nerūdijančio plieno šaukštą – Algis buvo perspėjęs, kad paprastas metalinis surūdys per porą savaičių.
Pakabinau ant obelies šakos, maždaug vaisių aukštyje, užtikrindamas, kad kabėtų pakankamai laisvai ir judėtų nuo vėjo.
Kas nutiko per pirmąsias septynias dienas
Trečią dieną pastebėjau pirmą skirtumą – strazdai, kurie anksčiau atskrisdavo kas rytą, ėmė laikytis atokiau. Stiklainis blykčiojo saulėje, o kai pūsdavo vėjas, šaukšto sukeliamas metalinis džerškėjimas aidėjo po sodą.
Penktą dieną pažiūrėjau į acto tirpalą – dugne plūduriavo kelios dešimtys vaisinių muselių. Ploviklis veikė tiksliai taip, kaip sakė Algis – vabzdžiai nutūpdavo ant paviršiaus ir tiesiog nebegalėjo išplaukti. Žmona, kuri iš pradžių vadino mano stiklainį „sodo menu”, pripažino, kad rezultatas kalba pats už save.
Po savaitės suskaičiavau: palestos trys uogos iš viso, palyginti su praėjusių metų katastrofa, kai praradau beveik trečdalį derliaus.
Viena klaida, kurią verta žinoti iš anksto
Paskambinau Algiui pasidalinti rezultatais. Jis nudžiugo, bet perspėjo: „Kas savaitę pakeisk actą, nes jis išsikvepia. Ir patikrink foliją – jei suplėšo nuo vėjo, atspindys dingsta, ir paukščiai per dieną sugrįžta.”
Dar pridūrė: „Jei stiklainis pakabintas per toli nuo vaisių, efektas silpnas. Turi kabėti tarp šakų, ne ant tvoros kampe. Ir naudok nerūdijantį šaukštą – paprastas per dvi savaites surūdys ir nustos skambėti.”
