Atidarius stiklainį ir pamačius pelėsių dėmę ant uogienės, pirmoji mintis – išmesti. Močiutė pasiūlė seną metodą: nuimti pelėsius, pridėti cukraus, įmesti porą gvazdikėlių ir išvirti. Tačiau ar tai tikrai saugu? Šiuolaikinės maisto saugos rekomendacijos sako aiškiai: greičiausiai ne.
Kodėl ši uogienė laikoma nesaugia
Daugelis mūsų užaugome matydami, kaip močiutės tiesiog nugraibo pelėsius nuo uogienės ir toliau ją valgo. Tačiau šiandien žinome daugiau apie pelėsių keliamą pavojų.
Problema ta, kad matomi pelėsiai – tik ledkalnio viršūnė. Po paviršiumi plinta nematomos gijos (miceliai), kurios gali įsiskverbti giliai į produktą. Dar svarbiau – kai kurie pelėsiai gamina mikotoksinus, nuodingus junginius, kurie gali būti pavojingi sveikatai.
Mikotoksinai turi dvi ypač neramias savybes: jie nematomi ir atsparūs karščiui. Tai reiškia, kad net išvirinus uogienę, toksinai gali likti. Virinimas sunaikina pačius pelėsius, bet ne jų jau pagamintus nuodus.
Būtent todėl daugelis maisto saugos institucijų rekomenduoja pelėsiuotą uogienę tiesiog išmesti. Rizika paprasčiausiai nėra verta kelių sutaupytų eurų.
Tradicinis metodas: kaip darė mūsų seneliai
Nors šiuolaikinė maisto sauga rekomenduoja pelėsiuotą uogienę išmesti, verta žinoti, kaip su šia problema tvarkėsi ankstesnės kartos. Tai įdomus kultūrinis kontekstas, nors ir nerekomenduotinas šiandien.
Tradiciškai pelėsių dėmė būdavo nuimama šaukštu, o likusi uogienė perkeliama į švarų puodą. Pridėdavo cukraus – apie 150–200 g litrui – ir įmesdavo porą gvazdikėlių, kurie turėjo suteikti aromatą ir neva antimikrobinių savybių. Uogienė būdavo išverdama, putos nugriebamos, o produktas supilstomas į švarų stiklainį.
Ši praktika atsirado laikais, kai maisto švaistymas buvo nepriimtinas, o žinios apie mikotoksinus – ribotos. Mūsų seneliai paprasčiausiai nežinojo to, ką žinome šiandien.
Ką daryti, jei vis tiek nusprendėte rizikuoti
Jei, nepaisant perspėjimų, nusprendėte bandyti atgaivinti uogienę tradiciniu metodu, turėtumėte suprasti, kad prisiimate riziką.
Tokiu atveju produktą reikėtų laikyti šaldytuve ir suvartoti per kelias dienas. Jis geriausiai tiktų kepiniams, kur patirs papildomą terminį apdorojimą. Bet net ir tai negarantuoja saugumo – mikotoksinai gali išlikti.
Jei pastebėjote bet kokių pakitimų – kvapo, spalvos, konsistencijos – produktą būtina išmesti nedelsiant.
Geriausia praktika: prevencija
Užuot bandžius gelbėti pelėsiuotą uogienę, protingiau užkirsti kelią pelėsiams atsirasti.
Stiklainius visada laikykite švariai uždarytus. Naudokite švarų, sausą šaukštą – niekada nelieskite uogienės pirštais ir nedėkite į ją šaukšto, kuriuo ką tik tepėte sviestą.
Atidarytą stiklainį laikykite šaldytuve ir stenkitės suvartoti per kelias savaites. Jei gaminatės uogienę patys, užtikrinkite tinkamą sterilizaciją ir cukraus koncentraciją.
O jei vis dėlto pamatėte pelėsius – saugiausia tiesiog išmesti ir atidaryti naują stiklainį.
