Šeši tūkstančiai eurų – tiek išleidau vandeniui, kurio man nereikėjo
Kiekvieną savaitę pirkau vandens butelius. Šešis didžiuosius, kartais aštuonis. Skaičiavau – apie penkiasdešimt eurų per mėnesį, šeši šimtai per metus. Ir taip dešimt metų. Nešiau tuos sunkius paketus iš parduotuvės, kraučiau į mašiną, vilkau į namus, paskui dar išnešdavau tuščius butelius į konteinerį. Atrodė normalu, visi taip daro.
Kol vieną dieną užėjau pas kaimynę Reginą kavos ir pamačiau, kad ji geria vandenį tiesiai iš čiaupo. Tiesiog pripylė stiklinę ir geria.
„Regina, tu geri čiaupo vandenį?” – paklausiau šokiruota. Ji nusijuokė: „Jau penkerius metus. Ir jaučiuosi puikiai. Net geriau nei tada, kai pirkau butelius.”
Pagalvojau, kad juokauja arba tiesiog taupo kiekvieną centą. Bet ji pakvietė prie kriauklės ir parodė po ja paslėptą dalyką – nedidelį filtravimo įrenginį, maždaug kumščio dydžio.
Dvidešimt eurų prieš penkis metus – ir daugiau jokių butelių
„Sumokėjau dvidešimt eurų prieš penkerius metus. Keičiu filtrą kartą per metus už dešimt eurų. Tai viskas”, – paaiškino Regina. „Jokių sunkių paketų, jokio vargo, jokio plastiko.”
Grįžau namo ir paskaičiavau. Per dešimt metų buteliams išleidau apie šešis tūkstančius eurų. Regina per tą patį laiką – apie septyniasdešimt. Skirtumas – beveik šeši tūkstančiai. Tiesiog už vandenį, kuris iš esmės toks pat. Gal net blogesnis, nes plastikiniuose buteliuose ilgai stovėjęs vanduo gali kaupti mikroplastiką.
Paskambinau mamai ir papasakojau. Ji atsakė skeptiškai kaip visada: „Čiaupo vanduo nešvarus, pilnas chloro ir kalkių. Dar prisigausi bakterijų. Aš geriau mokėsiu už normalų, švarų vandenį.” Pasakiau apie filtrą ir kaip jis veikia. Ji tylėjo ilgai, paskui paklausė: „Ir tikrai veikia? Tikrai galima gerti?”
Nusipirkau tokį patį filtrą kaip Regina. Instaliavimas užtruko dešimt minučių – prijungiau prie čiaupo ir viskas. Pirmą savaitę vis dar žiūrėjau įtariai į tą vandenį. Bet skonis buvo normalus, net geresnis nei kai kurių butelių, kuriuos pirkdavau akcijų metu.
Vyras, kai pasakiau, kad daugiau nebepirksiu butelių, patraukė pečiais: „Kaip nori, man tas pats. Aš ir taip gertuvę į darbą nešuosi.” Bet kai parodžiau, kiek sutaupysime per metus, susidomėjo: „Palauk, tai šeši šimtai eurų? Tikrai? Už tą sumą galime atostogauti savaitę.”
Mama paskambino po trijų mėnesių visai kitu tonu
Po trijų mėnesių mama pati paskambino visai kitu tonu: „Nusipirkau tą filtrą, apie kurį kalbėjai. Ir žinai ką? Vanduo tikrai normalus. Netgi skanus. Kodėl aš anksčiau tiek pinigų išmečiau? Galėjau anūkams dovanas nupirkti.”
Kolegė darbe, kai papasakojau savo istoriją, pradėjo skaičiuoti savo išlaidas. Kitą savaitę atėjo ir pasakė: „Įsidėjau filtrą. Vyras iš pradžių piktinosi, sakė, kad taupau ant šeimos sveikatos. O dabar pats pripažįsta, kad buvo kvailystė tiek mokėti už vandenį plastikiniuose buteliuose.”
Regina, kai papasakojau apie savo atradimą ir apie tai, kad jau trys šeimos perėjo prie filtruoto vandens, nusišypsojo: „Aš tau sakiau. Bet niekas netiki, kol patys nepaskaičiuoja. Šeši tūkstančiai per dešimt metų – už tai galėjai atostogauti Ispanijoje.”
Dabar kiekvieną kartą parduotuvėje matau žmones, velkančius tuos sunkius butelių paketus, pagalvoju – jie tikriausiai nežino. Kaip ir aš nežinojau dešimt metų. Kartais paprasčiausias sprendimas už dvidešimt eurų gali sutaupyti tūkstančius ir dar palengvinti gyvenimą.
slug: vandens-buteliai-filtras-taupymas
