Kai nusprendžiau „valgyti sveikiau”, pirmiausia pakeičiau baltą cukrų cukranendrių. Rudas, natūralus, brangus – tikrai geriau, pagalvojau. Dėjau į kavą, kepiau su juo pyragus, bėriau ant avižinės košės.
Po pusmečio tyrimai parodė padidėjusį gliukozės lygį. Endokrinologė pažiūrėjo į mano mitybos dienoraštį ir pasakė: „Cukranendrių cukrus ir baltas cukrus jūsų kasai – tas pats. Tik pakuotė kita.”
Kodėl jis veikia organizmą lygiai taip pat
Cukranendrių cukrus sudarytas iš gliukozės ir fruktozės santykiu vienas prie vieno – lygiai kaip baltas rafinuotas. Greitai absorbuojamas į kraują, sukelia staigų insulino šuolį, po kurio – energijos kritimas.
Endokrinologė paaiškino ciklą: suvalgote – gliukozė šauna aukštyn – kasa išmeta insuliną – gliukozė krenta – jaučiatės pavargę ir norite dar cukraus. Kartojate. Kasdien, mėnesiais, metais.
„Laikui bėgant beta ląstelės pavargsta, jautrumas insulinui mažėja, ir jūs stovite prie antro tipo diabeto durų,” – pasakė ji tiesiai. „Ir visiškai nesvarbu, ar tas cukrus buvo rudas, ar baltas.”
Kuo skiriasi stevija ir medus
Endokrinologė paaiškino, kodėl kitos alternatyvos veikia kitaip.
Stevija – nekaloringas saldiklis, kuris visiškai apeina gliukozės metabolizmą. Cukrus kraujyje praktiškai nepakyla. Tinka kavai, arbatai, kepiniams – be jokio insulino šuolio.
Medus – kalorijas turi, bet pasižymi žemesniu glikeminiu indeksu nei cukrus. Fruktozė jame vyrauja, absorbuojasi lėčiau, gliukozės šuolis mažesnis. Bet tai nereiškia, kad galima valgyti neribotai – medus vis tiek kelia cukrų, tik švelniau.
„Jei reikia saldinti – stevija pirmas pasirinkimas. Medus – antras. Cukranendrių cukrus – paskutinis,” – apibendrino gydytoja.
Kaip pakeisti be kovos su potraukiais
Pirmą savaitę buvo sunku. Kava be cukraus atrodė kaip vanduo, kepiniai – prastos imitacijos. Bet endokrinologė davė kelis praktinius patarimus, kurie padėjo.
Vaisiai ir uogos – natūralus saldumas su skaidulomis, kurios lėtina gliukozės įsisavinimą. Cinamonas ir vanilė – sustiprina saldumo pojūtį be kalorijų. Stevija kavoje – per porą dienų priprantama.
Po dviejų savaičių potraukiai pradėjo slūgti. Po mėnesio – kava be cukraus atrodė normali. Po dviejų mėnesių – saldainiai ėmė atrodyti per saldūs.
Kas keičiasi organizme savaitė po savaitės
Per pirmas dienas stabilizuojasi gliukozė – dingsta energijos kritimai ir popietinis mieguistumas. Po dviejų savaičių pradeda gerėti jautrumas insulinui – maistinės medžiagos įsisavinamos efektyviau.
Trečia–ketvirta savaitė – gerėja koncentracija ir atmintis, nes gliukozės svyravimai smegenyse normalizuojasi. Kartu stabilizuojasi svoris ir gerėja odos būklė.
Nuo to pokalbio praėjo metai. Cukranendrių cukrus dingo iš spintelės tą pačią savaitę. Gliukozės rodikliai grįžo į normą per tris mėnesius. Vienintelis dalykas, kurį praradau – iliuziją, kad rudas cukrus yra sveikas.
