Blogas burnos kvapas dažnai rodo ne tik prastą burnos higieną, bet ir kitas sveikatos problemas. Specifiniai kvapai gali rodyti rimtus susirgimus: saldus, vaisių kvapas rodo diabetinę ketoacidozę, žuvies kvapas – inkstų funkcijos sutrikimus, rūgštus kvapas – GERL, specifiniai kvapai lydi kvėpavimo takų infekcijas, o rūgštus „fetor hepaticus” kvapas – kepenų ligas. Burnos džiūvimas dėl įvairių sutrikimų taip pat sukelia halitozę. Šių burnos kvapo savybių supratimas padeda atskirti įprastas dantų problemas nuo simptomų, reikalaujančių medicininės pagalbos.
Saldus, vaisinis kvapas: Įspėjamasis ženklas apie diabetą
Kodėl kartais burnos kvapas būna saldus ir vaisinis, kai kyla pavojus sveikatai? Šis specifinis kvapas dažnai signalizuoja apie diabetinę ketoacidozę, sunkią diabeto komplikaciją.
Kai dėl nepakankamo insulino kiekio organizmas negali panaudoti gliukozės energijai gauti, vietoj jos jis skaido riebalus ir gamina ketonus. Šie ketonai kaupiasi kraujyje, sukuria rūgščią aplinką ir iškvėpdami skleidžia būdingą vaisių kvapą.
Medicinos specialistai šį kvapą dažnai apibūdina kaip panašų į acetono ar nagų lako valiklio kvapą. Šis simptomas paprastai pasireiškia nekontroliuojamam 1 tipo diabetui, tačiau gali atsirasti ir sergant 2 tipo diabetu sunkios ligos metu.
Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, kai saldus kvėpavimas lydi tokius simptomus kaip pernelyg didelis troškulys, dažnas šlapinimasis ir nuovargis.
Žuvies kvapas ir inkstų funkcijos sutrikimai
Žuvies kvapas ir inkstų funkcijos sutrikimai
Kai kvėpavimas įgauna ryškų žuvies kvapą, tai gali reikšti inkstų funkcijos sutrikimą. Taip atsitinka, kai inkstai nesugeba tinkamai filtruoti atliekų iš kraujo, ypač junginio, vadinamo trimetilaminu.
Sveiki inkstai paprastai veiksmingai šalina šį azoto junginį. Tačiau sutrikus inkstų funkcijai trimetilaminas kaupiasi kraujyje ir galiausiai pasišalina per kvėpavimą, sukeldamas būdingą žuvies kvapą.
Šis simptomas dažnai pasireiškia vėlesnėse lėtinės inkstų ligos stadijose ir gali būti lydimas kitų požymių, įskaitant nuovargį, patinimą ir šlapinimosi įpročių pokyčius.
Būtina atlikti medicininį įvertinimą, nes inkstų funkcijos sutrikimas reikalauja tinkamos diagnozės ir gydymo.
Rūgštus kvėpavimas – GERL ir rūgštinio refliukso simptomas
Nuolatinis rūgštus burnos kvapas dažnai yra gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) arba rūgšties refliukso požymis. Ši būklė pasireiškia, kai skrandžio rūgštis grįžta atgal į stemplę, todėl burnoje jaučiamas specifinis rūgštus kvapas. Rūgštus kvapas paprastai sustiprėja po valgio, atsigulus arba padidėjus pilvo spaudimui.
Be halitozės, sergantieji GERL gali jausti rėmenį, regurgitaciją, rijimo sunkumus ir krūtinės skausmą.
Lėtinis rūgšties refliuksas laikui bėgant gali pažeisti stemplės audinius, jei negydomas. Medicininė intervencija keičiant gyvenimo būdą, vartojant vaistus, o sunkiais atvejais – atliekant chirurgines procedūras, gali veiksmingai įveikti tiek pagrindinę būklę, tiek su ja susijusį burnos kvapą.
Kvėpavimo takų infekcijos ir joms būdingas burnos kvapas
Kvėpavimo takų infekcijos dažnai sukelia specifinį burnos kvapą, kuris gali būti sveikatos būklės diagnostinis rodiklis.
Viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, pvz., sinusitas, paprastai sukelia tirštą po nosies lašėjimą, kuriame yra bakterijų, sukeliančių unikalų rūgštų kvapą.
Bronchitas ir plaučių uždegimas dėl bakterijų kolonizacijos plaučiuose gali sukelti pelėsių ar amoniako kvapą.
Streptokokinės infekcijos dažniausiai sukelia liguistai saldų kvapą, o tonzilitas dėl tonzilolitų (tonzilių akmenų) gali skleisti pajuodusį kvapą.
Šie būdingi burnos kvapo pokyčiai atsiranda dėl to, kad patogenai savo gyvenimo ciklo metu gamina lakiuosius sieros junginius ir kitus blogo kvapo metabolitus.
Nuolatinis neįprastas kvapas iš burnos reikalauja medicininio įvertinimo, siekiant nustatyti galimas kvėpavimo takų infekcijas.
Kepenų ligos ir duslus „Fetor Hepaticus” kvapas
Kepenų ligos ir duslus „Fetor Hepaticus” kvėpavimas
Kepenų ligos pasireiškia būdingu burnos kvapu, vadinamu „fetor hepaticus”, kuris dažnai apibūdinamas kaip rūgštus, saldus arba primenantis šviežiai nušienautą žolę. Šis specifinis kvapas atsiranda dėl to, kad pažeistos kepenys nesugeba filtruoti dimetilsulfido ir kitų sieros turinčių junginių iš kraujotakos.
Pablogėjus kepenų funkcijai, pavyzdžiui, sergant kepenų ciroze ar sunkiu hepatitu, šie junginiai kaupiasi ir galiausiai išsiskiria per kvėpavimą.
Fetor hepaticus intensyvumas paprastai koreliuoja su ligos sunkumu, todėl tai yra naudingas klinikinis rodiklis.
Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai šį kvapą iš burnos laiko svarbiu diagnostiniu požymiu, pateisinančiu neatidėliotiną kepenų funkcijos tyrimą.
Anksti atpažinus šį simptomą, galima laiku įsikišti į progresuojančias kepenų ligas.
Burnos džiūvimas ir sisteminiai sutrikimai
Daugelis sisteminių sutrikimų sukelia kserostomiją arba burnos sausumą, todėl susidaro palankios sąlygos halitozės vystymuisi.
Nesant pakankamam seilių srautui, bakterijos dauginasi ir gamina lakiuosius sieros junginius, kurie sukelia blogą burnos kvapą.
Sjögreno sindromas – autoimuninis sutrikimas, kurio metu pažeidžiamos drėgmę gaminančios liaukos – dažniausiai pasireiškia nuolatiniu burnos džiūvimu.
Cukrinis diabetas gali sukelti dehidrataciją ir sumažinti seilių gamybą, kai gliukozės kiekis kraujyje nekontroliuojamas.
Kai kurie vaistai nuo hipertenzijos, depresijos ir nerimo taip pat sukelia kserostomiją kaip šalutinį poveikį.
Be to, radioterapija dėl galvos ir kaklo vėžio dažnai pažeidžia seilių liaukas, todėl atsiranda lėtinis burnos džiūvimas ir vėlesnis halitozės pojūtis, kuris gali rodyti pagrindines gydymo komplikacijas.
Kai blogas burnos kvapas signalizuoja apie retas ir sunkias būkles
Nors dauguma halitozės atvejų kyla dėl įprastų burnos ertmės ligų, tam tikri išskirtiniai burnos kvapai gali pranešti apie retus ir potencialiai gyvybei pavojingus sutrikimus, dėl kurių reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Vaisių ar acetono kvapas gali reikšti diabetinę ketoacidozę, o žuvies kvapas – inkstų nepakankamumą. Amoniako kvapas gali reikšti sunkią kepenų ligą, o išmatų kvapas – žarnyno nepraeinamumą.
Itin retos būklės, pavyzdžiui, trimetilaminurija („žuvies kvapo sindromas”), sukelia nuolatinį blogą burnos kvapą, nepriklausomai nuo burnos higienos.
Gydytojai naudoja burnos analizę kaip diagnostinę priemonę, kai šie neįprasti kvapai atsiranda kartu su kitais simptomais, pabrėždami medicininio įvertinimo svarbą nuolatinės nepaaiškinamos halitozės atveju.
