Kiekvieną pavasarį ta pati scena. Sniegas tirpsta, beržai pradeda „verkti” – ir tūkstančiai lietuvių traukia į mišką su buteliais ir grąžtais.
Bet ne visi žino: neteisingas sulos leidimas gali kainuoti šimtus eurų. Ir aplinkosaugininkai tikrina.
Praėjusį pavasarį kaimynas gavo 300 eurų baudą. Už vieną beržą. Kai sužinojau, kokią klaidą padarė – supratau, kad ir aš tai dariau dešimtis metų.
Valstybiniame miške – griežtos taisyklės
Aplinkosaugininkas paaiškino, ko daugelis nežino.
„Jei miškas valstybinis – negalite tiesiog ateiti ir gręžti. Reikia kreiptis į Valstybinių miškų urėdiją, ir girininkas nurodys, kuriuose plotuose galima leisti sulą.”
Valstybinėje žemėje sulą leisti galima tik iš medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų. Ir ne plonesnių kaip 20 centimetrų skersmens.
„Jei gręžiate bet kokį beržą, kuris jums patiko – tai pažeidimas. Bauda – nuo 60 iki 300 eurų.”
Kaimynas būtent taip ir padarė – išsirinko gražų beržą prie tako ir pradėjo leisti. Nežinojo, kad tas beržas – ne kirsti skirtas.
Svetimame miške – dar blogiau
Aplinkosaugininkas pridėjo dar vieną dalyką.
„Jei miškas privatus – reikia savininko sutikimo. Raštiško arba bent žodinio, bet turėtumėte galėti įrodyti.”
Daugelis galvoja: miškas yra miškas, kam čia klausti. Bet privatus miškas – tai nuosavybė. Leidžiant sulą be leidimo – pažeidžiate svetimą turtą.
„Sužinoti, kam priklauso miškas, galite internete – yra žemėlapiai. Pasitikrinkite prieš gręždami.”
Kaip gręžti teisingai
Aplinkosaugininkas parodė taisykles, kurių reikia laikytis.
„Skylė turi būti ne aukščiau nei 1 metras nuo žemės. Skersmuo – ne didesnis nei 2 centimetrai. Gylis medienoje – ne didesnis nei 3 centimetrai.”
Tarpai tarp skylių – ne mažesni nei 10 centimetrų. Jei gręžiate kelias skyles viename medyje – negalima jų daryti per arti.
„Ir svarbiausia – baigę leisti, užkimškite skylę. Mediniu kamščiu, užtepkite moliu arba sodo tepalu.”
Jis paaiškino kodėl: palikta atvira skylė – tai žaizda. Pro ją patenka grybai, bakterijos. Mediena pradeda pūti, medis gali nudžiūti.
Savo žemėje – laisvė
Gera žinia tiems, kurie turi nuosavą mišką ar beržą kieme.
„Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui – apribojimai netaikomi.”
Tai reiškia: savo beržą galite gręžti kaip norite, kiek norite. Jokių leidimų, jokių taisyklių apie skersmenį ar kirtimo planus.
„Bet vis tiek prižiūrėkite medį. Užkimškite skylę, nepalikite gręžinio atidaryto. Tai jūsų turtas – saugokite jį.”
Kiek sulos galima gauti
Aplinkosaugininkas pasidalijo įdomia statistika.
„Iš vieno beržo galima prileisti iki 20 litrų per parą. Kai kurie duoda net iki 100 litrų per sezoną.”
Ant kalvų, atvirose vietose augantys beržai duoda daugiau ir saldesnės sulos. Slėniuose – mažiau.
„Beržų sula turi apie 1 procentą cukraus. Klevų – iki 4 procentų, bet ji bėga trumpiau.”
Jis patarė: jei iš vieno medžio išleidote daug sulos – kitais metais duokite jam pailsėti. Medis turi atsistatyti.
Kaip išvengti baudos
Aplinkosaugininkas davė paprastą instrukciją.
„Pirma – pasitikrinkite, kieno miškas. Jei valstybinis – kreipkitės į urėdiją. Jei privatus – gaukite sutikimą.”
Antra – laikykitės techninių taisyklių: tinkamas gylis, skersmuo, aukštis. Užkimškite skyles.
„Trečia – nerinkite sulos prie kelių ar tręšiamų laukų. Medikai perspėja, kad tokia sula gali būti užteršta.”
Jei kyla klausimų – Aplinkos apsaugos departamentas konsultuoja telefonu +370 700 02022.
Mano pamoka
Tą pavasarį, kai kaimynas gavo baudą, aš irgi ėjau į mišką su grąžtu. Sustojau prie pirmo patikusio beržo.
Dabar – pirma patikrinu, kieno miškas. Jei valstybinis – ieškau kirtimui skirtų plotų. Jei privatus – klausiu savininko.
Skylę gręžiu teisingai. Užkimšu, kai baigiu.
Sulos gaunu tiek pat, kiek anksčiau. Bet dabar žinau, kad nedarau nieko blogo. Ir tikrai negausiu 300 eurų baudos dėl vieno butelio sulos.
Kartais nežinojimas kainuoja brangiau nei pati sula.
