Tą rytą pažvelgiau į veidrodį ir supratau, kad kažkas pasikeitė. Veidas atrodė šviesesnis, akių maišeliai – mažesni, o tas nuolatinis sunkumo jausmas pilve, su kuriuo gyvenau mėnesius, buvo dingęs. Prieš dešimt dienų nebūčiau patikėjusi, kad sauja avižų ir džiovintų uogų gali ką nors pakeisti.
Viskas prasidėjo nuo kaimynės Danutės. Ji grįžo iš kaimo pas seserį ir atrodė bent penkeriais metais jaunesnė. Kai paklausiau, ką darė, ji tik nusijuokė: „Geriau pasakysiu, ko nedariau – nevalgiau mėsos ir gėriau vieną arbatą tris kartus per dieną.”
Paprašiau recepto. Ji užrašė ant servetėlės ir pridūrė: „Tik nesumaišyk su tais greitai paruošiamais dribsniais iš parduotuvės. Reikia tikrų avižų.”
Du ingredientai, kuriuos tikriausiai matei turguje
Danutė paaiškino, kad reikia tik dviejų dalykų: visų avižų grūdų – ne dribsnių, ne plokštelių, o tikrų, neapdorotų grūdų – ir džiovintų erškėtrožių. Abi sudedamąsias dalis galima rasti turguje arba ekologinių produktų parduotuvėse.
Avižos veikia kaip natūralus šepetys žarnynui – švelniai stumia viską, kas užsibuvę, ir padeda atsikratyti druskų pertekliaus. Erškėtrožės suteikia vitamino C ir turi lengvą diuretinį poveikį, kuris padeda sumažinti patinimus ir palaiko imuninę sistemą.
„Kai abu veikia kartu – rezultatas matosi ir jaučiasi”, – sakė Danutė.
Paruošimas, kuris užtrunka 5 minutes vakare
Kaimynė davė tikslias instrukcijas. Vakare reikia nusiplauti abu ingredientus po šiltu vandeniu, sudėti į termosą ir užpilti litru ką tik užvirinto vandens. Uždaryti ir palikti per naktį – 8–10 valandų.
Ryte nukošti ir gauti litrą švelnios arbatos. Tą litrą padalinti į tris dalis ir gerti šiltą, maždaug 30 minučių prieš kiekvieną pagrindinį valgį – pusryčius, pietus ir vakarienę.
„Svarbiausia – reguliarumas”, – perspėjo Danutė. „Jei viena diena praleidi, pradėk skaičiuoti iš naujo.”
Pirmosios 72 valandos – kai pradeda veikti
Nemelausiu – pirmąją dieną nieko ypatingo nepajutau. Antrą rytą pastebėjau, kad pilvas mažiau pūstas po pusryčių. Trečią dieną į tualetą ėjau reguliariau nei per pastaruosius mėnesius.
Danutė buvo perspėjusi: „Pirmas tris dienas kūnas prisitaiko. Kai kuriems žmonėms būna lengvas pūtimas ar dažnesnis šlapinimasis – tai normalu. Jei jauti stiprų skausmą ar galvos svaigimą – sustok.”
Man tokių simptomų nebuvo. Tiesiog pajutau, kad kažkas juda – pažodžiui.
Penkta diena – kai pamatai skirtumą
Apie penktą dieną nutiko tai, ko nesitikėjau. Ryte atsikėliau be to įprasto „sunkenybės” jausmo. Kojos atrodė plonesnės – ne todėl, kad numetėčiau svorio, o todėl, kad sumažėjo patinimas aplink kulkšnis.
Pasimatavau liemenį. Minus du centimetrai. Ne nuo riebalų, o nuo to, kas buvo susikaupę – skysčių, druskų, visko, kas būdavo užsilikę.
Oda irgi atrodė kitaip. Šviesesne, lygesne. Vyras paklausė, ar pasikeitiau kremą.
Ko atsisakiau per tas 10 dienų
Danutė buvo kategoriška: „Per kursą – jokios mėsos ir jokių rūkytų produktų.” Iš pradžių pasirodė sunku, bet kai pajutau pirmuosius rezultatus, motyvacija atsirado.
Vietoj mėsos valgiau daugiau daržovių, kruopų, žuvies. Gėriau daugiau paprasto vandens – bent du litrus per dieną, be tos avižų arbatos. Stengiausi reguliariai miegoti ir bent pusvalandį kasdien pajudėti.
„Arbata – ne magija”, – sakė kaimynė. „Ji veikia tik tada, kai padedi kūnui iš visų pusių.”
Dešimta diena – kai kaimynė nebepažįsta
Dešimtą dieną sutikau Danutę laiptinėje. Ji sustojo ir ilgai žiūrėjo. „Sakiau, kad veiks”, – nusišypsojo.
Per tas dešimt dienų nepraradau daug kilogramų – gal pusantro. Bet pasikeitė kažkas kita: energija, lengvumas, miego kokybė. Sąnariai mažiau girgždėjo ryte. Oda atrodė šviežiau.
Ar tai mokslas? Ne visai – griežtų klinikinių tyrimų apie šį metodą nėra. Bet liaudies medicina veikia šimtmečius ne be priežasties.
Kam šis metodas netinka
Danutė perspėjo: „Ne visiems galima.” Žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys inkstų problemų, vartojantys kraujo skiediklius ar diuretikus, prieš pradedant turėtų pasitarti su gydytoju.
Jei per kursą pajuntate stiprų pilvo skausmą, galvos svaigimą ar alerginę reakciją – nutraukite iš karto. Lengvas pūtimas ar dažnesnis šlapinimasis pirmosiomis dienomis yra normalus – sumažinkite porcijos dydį, jei jaučiate diskomfortą.
Po kurso į įprastą maistą grįžkite palaipsniui – ne iš karto prie dešrelių ir rūkytų lašinių.
Ką supratau po tų 10 dienų
Dabar, praėjus mėnesiui, kartoju kursą dar kartą. Ne todėl, kad blogai jaučiuosi – o todėl, kad noriu išlaikyti tą lengvumą, kurį pajutau.
Danutė sakė: „Kartok kas tris mėnesius, jei nori rezultato.” Ji pati taip daro jau penkerius metus.
Kartais paprasčiausi receptai – tie, kuriuos močiutės ir kaimynės perduoda ant servetėlių – veikia geriau nei brangūs papildai. Reikia tik kantrybės ir dešimties dienų.
